fbpx
Home Mano pasaulis / Mintys Apie keliones, trendus ir madą

Apie keliones, trendus ir madą

by Neko
NEKO Argentina

Manau, kad kiekvienas savo socialiniame burbule turime žmonių, kurie vis įsimeta nuotraukų su palmėmis, turinčių prierašą „travel is the only thing makes you richer” (tik keliavimas paverčia tave turtingu) ar kažką pan. Keliu ranką į viršų, kad ir aš toks esu – kelio nuotraukas, rašau tokias banalybes, beet.. . Tačiau šis įrašas yra apie vyraujančius požiūrius ir trendus. Laikausi nuomonės, kad keliavimas nėra pigus malonumas. Taip pat manau, kad nereikia varyti alacho į medį, sakant, kad keliaujant plečiasi pasaulėžiūra. Nežinau, kas gali prasiplėsti, sėdint 24/7 Šarm El Šeicho viskas įskaičiuota viešbučio teritorijoje. Taip pat nežinau, kas gali prasiplėsti žmogui, karantino metu laižantį pirštus maksimoje, kuomet jam sunkiai sekasi pradaryti vienakartinį maišelį, į kurį bus dedamas varškės pakelis. Tačiau apie viską nuo pradžių.

Influencerinės instagramo viešpatystės laikais nesuskaičiuojama gausybė individų patapo treneriais, fotografais, kulinarais ir pro-keliautojais. Ir visai nesvarbu, kad trenerio kursai truko vos 2 dienas, fotografuojantys nežino, kas yra ISO, o pro keliautojai – 1 ar 2 kartus per metus nulekia į Rodo salą ar Maroką. Tačiau, ar tai blogai? Oi, tikrai ne. Kiekvienas gyvena taip, kaip jam patinka ir tinka. Tad šioje vietoje viskas okey. Mane erzina situacijos, kuomet yra šaipomasi ir/ar pamokslauja iš žmonių, kurie keliauja į viskas įskaičiuota keliones, keliauja autobusai po Europos šalis, tebūnie važiuoja į Palangą ar pas močiūtę į kaimą. Dalies pro-keliautojų akimis, tai meh reikalas, nes „life is a book and those who do not travel read only one page” (gyvenimas tai knygą, o nekeliaujantys žmonės skaito tik vieną puslapį). Mano akimis, reikėtų į viską pažvelgti kiek giliau.

Pradėkime nuo to, kad visi žmonės – skirtingi. Skiriasi jų galimybės ir poreikiai. Dalis asmenų nekeliauja, nes jiems tai nėra įdomu, dalis keliauja pas močiutę į sodybą, nes jiems tai galbūt yra įdomiau arba jų finansinė padėtis neleidžia keliauti svetur. Dar dalis keliauja su turais, nes prasčiau kalba užsienio kalbomis ir taip jaučiasi saugiau. Pro-keliautojams lengva stumti ant žmonių, kuriems skyskaneris, momondo yra sunkiai įkandami. Nepamirškime ir to, kad dalis pro-keliautojų, kaip jau minėjau keliauja vos vieną kitą kartą per metus. Mano akiratyje yra žmonių, kurie keliauja 60-90%  viso savo laiko.  Manau, kad jiems tokie vienkartiniai profai sukeltų juoką. Tačiau grįžtu prie tos pačios tezės, kad visi skirtingi, visų galimybės skiriasi.

Kita vyraujanti banalybė su kuria nesutinku – keliauti yra pigu. Visi esame susidūrę su pasakymu „va, radau pigius bilietus savaitgaliui į Romą, tai išlekiau”. Tas pigu yra: 30-50 eur bilietas, plius kiti transporto kaštai, plius nakvynė, plius nenumatytos išlaidos. Todėl tas pigiai, kitiems yra pinigai, skirti pragyventi visąmėnesiui. Taip pat, pasakykite man, kaip galima keliauti pigiai ir dar komfortiškai? Sutinku, kad galima nutranzuoti iki Portugalijos, prausiantis degalinėse ir valgant pakelėse suvažinėtus balanžius (šaržuoju). Sutinku, kad galima miegoti palapinėje, hosteliuose ar susirasti couchsurfing. Bet jeigu norima nuskristi, išsinuomoti butuką ar paprastą viešbutį, deja, tai kainuoja. Todėl vertinant daugumos lietuvių pajamas, aš manau, kad keliauti yra nė velnio ne pigu.

Skaičiau vyruko blogą, kuris kelia mintį, kad pasaulyje yra mažai žmonių, galinčių sau leisti keliauti ilgiau nei keletas savaičių (tipinės atostogos). Juk dauguma žmonių turi darbus, šeimas, įsipareigojimus. Tik itin maža žmonių grupė gali sau  leisti viską mesti ir pasileisti į nuotykių begalybes. Mano akimis žmonės, palikę komforto zoną, pardavę turtą, uždarę verslus, pasiėmę tik kuprinę ir išlėkę keliauti ir/ar ieškoti laimės (vieni ar su šeima/antra puse). Vat, jie gali dar kažką sakyti apie keliavimo drąsą, pažinimo džiaugsmą. Tačiau dažniausiai tokie žmonės mažiau arba visiškai nemoralizuoja. Jie tiesiog gyvena savo gyvenimą.

Dar noriu šiek tiek grįžti prie „keliauti pigu” temos. Pateiksiu jums keletą asmeninių pvz. pirkau „pigiai” bilietus Vilnius – Čilė – Vilnius. Jie kainavo apie 500 eur. Už panašią sumąs skridau ir į Afriką. Gerai, jeigu jums tai yra TIK 500 eurų, mano akimis, tai nėra maži pinigai, vertinant, kad tai suma tik už lėktuvo bilietus. Skrendant į Keniją, Indiją ar pan. šalis tenka darytis skiepus, įsigyti vizas. Tai kainuoja. Tokiose šalyje bent jau man taip atrodo, reikia susirasti bent jau kažkiek padoresnius viešbutukus. Tai kainuoja ne 10 eur už naktį.

Pamenu, kad už galimybę pavaikčšioti ant ledyno Argentinoje teko susimokėti kelis šimtus eurų, keletas valandų maisto gaminimo workshop’o kaštavo apie 100 eurų, o safario kaina Kenijoje, kainavo berods apie 300 eur (ir tai buvo trumpas, be nakvynės safaris). Keliaujant po egzotines šalis, pramogos kainuoja. Žinoma, nereikia ir egzotikos. Visi žinome, kiek kainuoja slidinėjimo savaitė Alpėse (kelionės, įranga, maistas, nakvytė, ski-pasas).

Nežinau, ar tai yra pigu. Matyt, viskas priklauso nuo asmeninio požiūrio ir pajamų. Kadangi man keliauti patinka, todėl  beveik visus pinigus prataškau kelionėms (na, dar kavai ir knygoms). Aš esu žmogus, kuriam nereikia prašmatnaus būsto, blizgančio automobilio ar brandinių rūbų. Esu kiek kitaip susidėliojęs prioritetus. Be jokios abejonės, kad didžioji dalis mano kelionių nėra egzotinės ir jų kaštai yra n kartų mažesnis.  Man nėra sunku su autobobiliu trenktis 20 valandų iki Kosovo, jame pabūti 36 valandas ir keliauti atgal namo. Mane „veža” judėjimas, laikas praleistas kelyje, bendravimas. Tačiau tai tik aš, mano pasaulis ir mano matymo kampas.

Ir žinot, visai nesvarbu ar bastotės po pasaulį ar savaitgalius leidžiate pas babą sodyboje. Jeigu jums tai patinka, šaunu. Jeigu esame situacija jūsų netenkina – susikaupkite, įspirkite sau į sėdimąją ir keiskite. Žinau, kad tam reikia drąsos, reikia valios, bet viskas įmanoma. Kas žino, gal vieną dieną susitiksime prie kavos puodelio Pietų Afrikos respublikoje.

0 comment
0

You may also like