Paskutinį kartą tave mačiau prieš septynias vasaras. Tąsyk stebėjome danguje žaidžiančius aitvarus. Jie kovojo vienas su kitu lyg neseniai gimę kačiukai, puldami agresyviai, bet neturėdami nei menkiausio tikslo sužeisti vienas kito. Jų klajonės buvo sunkiai nuspėjamos. Aitvarai pagavę vėjo srovę leisdavosi tik jiems skirtais nematomais takais. Dangaus klajūnai gyveno laisve. Kol likimas, esantis juos laidančių vaikų rankose, leisdavo jiems susitikti. Šias akimirkas būtų galima pavadinti kova, kažkuo panašia į čiabuvių ritualinius šokius aplink laužą, apie kuriuos pasakodavo tavo senolis.
Po susidūrimo tik itin retu atveju abu aitvarai išlikdavo ore. Taip negalima. Tyliai ištardavai tu, iškvėpdama visą plaučiuose esantį orą. Negalima. Pakartodavai, bet niekada nepaaiškindavai kodėl.
Šiandien, po septynerių vasarų mes prasilenkėme gan siauroje senamiesčio gatvėje. Tu manęs neatpažinai. O aš leidau mūsų keliams nesusitikti.
