fbpx
Home Mano pasaulis / Mintys Aiškindamasis Kenijos bėgikų paslaptis, atskleidžiau ir savąsias

Aiškindamasis Kenijos bėgikų paslaptis, atskleidžiau ir savąsias

by Neko

       Sakykite, dėl kokių priežasčių keliaujate Jūs? Bet rimtai, dėl kokių? Dėl atostogų šiltuose kraštuose? Galbūt jūsų draugai įkėlė gražių nuotraukų į instagramą iš Balio, Tailando ar Singapūro ir jūs užsimanėte ten nuvykti? Gal mėgstate keliauti kažkur būtent todėl, kad ten viskas įskaičiuota arba už jus viską suorganizavo kelionių agentūra ir jums patiems tereikia spėti paskui gidą bei viską fotografuoti? Na, o galbūt jūs esate šalių, miestų kolekcionierius ir dėlioja savo žemėlapyje taškus ant vietų, kuriose yra buvęs. Dalį jūsų tikriausiai vilioja pasaulio istorija, skirtingos kultūros, jų pažinimo troškimas, kurį geriausiai galima numalšinti tik keliaujant.

        Be abejo, kai kurie iš jūsų turbūt esate kažkuo panašus į mane. O aš esu tas, kuriam patinka keliauti dėl paties veiksmo. Patinka galvoti, kur ir kada valgyti, kur miegoti, ką aplankyti, ką dar pamatyti. Man patinka spontaniškumas ir neaiškumas. Nors kartais kelionės būna suplanuotos minučių tikslumu, nes to reikalauja aplinka. Man pačiam kelionės – tai pažinimai, ieškojimai, o kartais ir praradimai. Juk visko pasitaiko. Dar mane traukia nežinomybė, kur kelias gali nuvesti. Tai suteikia gyvenimui naujų spalvų, daug ko išmoko. Žinoma, dalis mano kelionių yra susijusios su sportu. Kelionė į Keniją – viena jų. Į lagaminą dėdamasis bėgimo batelius nekantriai laukiau tų 11-kos dienų, kurias praleisiu „High altitude“ treniruočių centre (HATC) Iten‘e.
        Tai miestas, kuriame treniruojasi geriausi Kenijos bėgikai ir bėgikės. Jis yra įsikūręs 2.4 km aukštyje, tad čia bėgioti yra ženkliai sunkiau nei jūros lygyje. Daugybė sportininkų iš viso pasaulio treniruojasi aukštikalnėse, kad pasiektų geresnių rezultatų. Yra kruopščiai apskaičiuojama, kiek dienų reikia išbūti kalnuose, kada nusileisti ir kada startuoti. Tai atskiras mokslas! O žinant, kad kiekvieno žmogaus organizmas skirtingai reaguoja į tokias permainas, apskaičiuoti dar sudėtingiau. Tačiau taip plienas ir galandamas.
Būtent Itene treniravosi ir treniruojasi tokie atletai kaip: Wilson Kipsang, David Rudisha, Edna Kiplagat, Mary Keitany, Elud Kipchoge, Elijah Manang. Jeigu esate mažiau susidūrę su lengvąją atletika, šias pavardes galite įvesti į google.com ir suprasite, ką yra pasiekę šie žmonės.
      Esu girdėjęs kitus sakant, kad visa esmė slypi Kenijos gyventojų genuose. Tačiau, tai netiesa. Mat atlikta daugybė tyrimų, kurie atskleidžia tai, jog nėra jokios magijos. Taigi, kokia yra tikroji šių bėgikų paslaptis? Šį klausimą aptarinėjau su žmogumi, kuris į Iteną atvažiavo dviem mėnesiams, tačiau nuo tos dienos jau praėjo daugiau nei 40 metų. Ir jis vis dar čia. Kas jis? Garsusis airių misionierius Brolis Colm O‘Conell‘is, kuris vadinamas Kenijos bėgimo krikštatėviu. Tai mokytojas, treneris, dirbantis Šventojo Patriko mokykloje, ir treniruojantis vienus garsiausių pasaulio bėgikų, tokius kaip D. Rudisha, E. Manang ir kitus.
     Žinote, iki šiol negaliu patikėti, kad turėjau galimybę pasikalbėti prie arbatos puodelio su šiuo legendiniu žmogumi. Su Broliu C.O‘Conell‘iu kalbėjome apie pačius įvairiausius dalykus. Vienas jų, aišku – Iteno bėgikų paslaptis. Išgirdęs šį klausimą, mano pašnekovas nusijuokė. Tačiau netrukus kiek surimtėjęs pasakė tai, ko aš visai nesitikėjau. Jokios paslapties nėra! Visi bėgikų pasiekimai yra ilgo bei sunkaus darbo rezultatas. Žinoma, didžiulę įtaką turi sudėtingos atletų gyvenimo sąlygos. Prasimušę į pasaulio sporto elitą arba laimėję keletą varžybų, jie lengviau galėtų pasirūpinti savo bei šeimos ateitimi. Dauguma atletų į Iteną atvyksta iš vargingų šeimų. Čia jie randa daugybę bendraminčių, juos apsiimančių treniruoti specialistų ir molėtus kelius.
      Seniau treniruotės vykdavo paprastai – visi centre esantys bėgikai kartu bėgiodavo 2-3 kartus per dieną ir taip kasdien. Tačiau dabar viskas pasikeitę. Atletai yra susiskirstę į grupeles, turi savo trenerius, kurie rašo jiems bėgimo planus, visi bėgikai daro tempimo pratimus, keletas stipresnių atletų iš grupės aprūpina kolegas apranga bei avalyne. Bet tikrai nėra viskas taip paprasta, kaip gali atrodyti. Anaiptol. Didžioji dalis bėgikų gyvena labai sunkiomis sąlygomis – suskirstę grupelėmis gyvena mažuose butuose, neturi karšto vandens, o gyvenimui užsidirba padėdami ūkininkams laukuose. Viena iš priežasčių, kodėl Kenijos bėgikai nesitreniruoja per lietų – būtent gyvenimo sąlygos. Sušlapę lietuje, be karšto vandens jie neturėtų kaip sušilti ir iškart susirgtų. Todėl lyjant net mažam lietui Iteno gatvės yra tuščios.
        Vis dėlto kai kurie dalykai nesikeičia jau daugybę metų – tai antradienių, ketvirtadienių ir šeštadienių treniruotės. Dalis bėgikų antradieniais bėga „fartlek‘ą“, kita dalis daro intervalinę treniruotę ant tako ar tuose pačiuose keliuose. Ketvirtadieniais vyksta masinė „fartlek‘o“ treniruotė. Joje dalyvauja gausybė žmonių. Man teko dalyvauti tokioje, kai buvo daroma 30 kartų po 1 minutę per 1 minutę ramaus bėgimo. Ši treniruotė skirta maratono bėgikams, tad kiti užduotį atliko tiesiog mažiau kartų, kaip pvz. aš – 22 kartus.
      Pasitreniravus su vietiniais bėgikais ir bėgikėms, tapo akivaizdi dar viena jų savybė – jie tiesiog negali pasiduoti vieni kitiems. Ir nesvarbu, koks kieno fizinis pajėgumus, bet visi lekia kartu. Bėga, dūsta, bet nepaleidžia, kol galiausiai sustoja ir bėga atgal ristele. Nėra jokio savisaugos jausmo – „eina“ kiek gali. Žinoma, taip daro ne visi. Minėjau, kad dalis atletų turi trenerius bei individualius planus, tad jie atlieka, kas jiems yra numatyta. Na, o šeštadienis yra masinė „long run‘o“ diena. Kartais ji vyksta iš Iteno link Eldoreto. Nubėgus iki ten, atgal grįžtama matatais ar motociklais. Kartais bėgama pirmyn ir atgal arba kitais įvairiais keliukais. Tačiau čia jie turi ir vieną itin lygią („flat“) trasą, bet ji yra šiek tiek toliau už miesto. Joje bėgama jau didesniais greičiais, nes kitose trasose yra daugybė sukilimų.
    Vietiniai Kenijos bėgikai išsiskiria tuo, kad didžiąją dalį bėgimų pradeda itin ramiai. Tuo metu „pace‘as“ gali būti žemesnis nei 5 min, tačiau pabaigoje jis gali pagreitėti iki 3 min. Papasakosiu, kaip atrodė mano ir vietinio bėgiko 20 km bėgimas 5 val. ryte (bėgome taip anksti dėl to, kad 9 val. ryte jau turėjau būti oro uoste). Taigi dėl tamsos pasirinkime maršrutą link Eldoreto – 10 km pirmyn ir 10 km atgal. Tarsi viskas paprasta, bet bėgant pirmuosius 10 km, apie 75% distancijos leidosi žemyn. Toje atkarpoje buvo trys didelės nuokalnės, viena jų – beveik 2 km ilgio. Tad suprantate, kad bėgant atgal laukė atvirkštinė situacija – atkarpa beveik vien į kalną.
Bėgome kartu pagal Kenijos bėgikų tradiciją. Pradėjome nuo 5:20 (pirmas km), tuomet greitis palaipsniui pakilo iki 4:30. Apsisukus greitis po truputi augo toliau ir 17-to km statesnėje įkalnėje „pace‘as“ buvo beveik 4 minutės. O bėgimą užbaigėme 3:40 (be abejo, į įkalnę). 20-ties kilometrų atkarpoje aukščių skirtumas buvo beveik 300 metrų. Įdomiausias dalykas, kuris mane nustebino, tai itin lėti „recovery run‘ai“. Galima sutikti gausybę beprotiškai stiprių bėgikų, kurie bėga 6 min „pace‘u“ ar net lėčiau. Risnoja sau ramiai, kalbasi. Ne išimtis ir Kipchoge‘s komanda, kuri „recovery run‘us“ bėgioja po 6 min.
   Tas momentas, kai pats vos judi „pace‘u“ 5:50 ir prisiveji Kenijos bėgikų grupelę. Būdavo itin nejauku. Supratau, kad lėtas bėgimas negali būti per lėtas. Žinau daugybę gerų bėgikų, lėtus bėgimus bėgančių greitai. Matyt, ir čia išryškėja mūsų, vakariečių, bruožas – lėkti, skubėti, verstis per galvą. O čia viskas aiškiau – nėra, kur skubėti. Žmonės mėgaujasi bėgimu. Jie tuo gyvena. Nes be bėgimo, nebus ateities ir vilčių.
Toliau kalbant su Broliu C.O‘Conell‘iu paaiškėjo dar viena kertinė Kenijos atletų savybė – kantrybė. Ją išsiugdyti padeda vargingos gyvenimo sąlygos, kurios juos supa nuo pat vaikystės. Jie treniruojasi, kenčia skausmą, maisto trūkumą, tačiau laukia ir tikisi, kad vargai kažkada praeis. Ir tai būdinga visose gyvenimo srityse: politikoje, darbe, sporte, santykiuose…
     Dar viena paslaptis – jie neišgyvena dėl pralaimėjimų. Čia nevartojami tokie žodžiai kaip „depresija“, „nuosmukis“, „duobė“. O kitą dieną po pralaimėjimo jie vėl bėga stipriai ar net dar stipriau tam, kad kitą dieną jau tikrai laimėtų. Tai ilgas kelias link pergalės. Tačiau kitokio jie net neįsivaizduoja. Bėgimas Itene – tai gyvenimo būdas, kuris lydi 24 valandas per parą. Nėra jokio kito kelio ar pasirinkimo. Jie myli bėgimą, jie tiki juo. Bėgimas – tai gyvenimas.
     Dalis mano kelionės ir buvo skirta šiems potyriams bei atradimams. Žinote, aš pats bėgiojau jau daugybę metų. Didžiąją laiko dalį bėgau, nes reikėjo vykdyti normatyvus ar trenerio planus. Buvo ir toks etapas, kai turėjau labai gerą bėgimo draugą ir taip įsisukau į sportą, jog pamečiau save. Tačiau būdamas Itene aš atradau bėgimą iš naujo. Noriu „rinkti“ kilometrus. Noriu bėgti du kartus per dieną. Noriu bėgti greitai ir po daug, bet lengvai ir mėgaudamasis tuo. Regis, po tiek metų pagaliau iš tikrųjų atradau save bėgime ir bėgimą savyje.

0 comment
1

You may also like