Daugumos atsakymai į klausimą „kaip vertini 2020 metus?” būtų išraityti per negatyvumo prizmę, kas yra savaime suprantama reakcija. Tačiau paėmus mažąjį segmentėlį – knygų skaitymą, šis laikotarpis nebuvo vėjo sukeltos erozijos reiškinys, skurdinantis žemę. Praeiti metai, privertė žmones daugiau laiko leisti namuose, atveriant duris į neišsemiamą knygų pasaulį, kuriame jau daugybę metų bastausi ir aš. Man šis 366 dienų laikotarpis suteikė galimybę perskaityti rekordinį knygų skaičių – 59.

Didžiausias šių metų atradimas metais – Michel Houellebecq kūryba. Perskaičiau viską, ką pavyko rasti išverstą į lietuvių kalbą. Tai ciniškumo bomba, pramušanti net storiausius šarvus. Nepatariu jo knygų skaityti silpnesnės psichikos žmonėms. Tai gali paveikti nagatyviai arba tiesiog sukelti šleikštulį (ko galimai ir siekia autorius).
Šiais metais mano knygų lentynoje dominavo prancūzų literatūra. Kaip pamatysite iš sąrašo, „lengvaipasinešiau ant klasikos”.  Žinoma, negalėjau sau leisti nepapildyti metinio knygų bagažo Nobelio, Prix Goncourt, Man Booker’io premijų laureatų kūriniais.

Mini statistika
Viso perskaitytą knygų – 59
Prancūzų literatūros knygos – 24
Nobelio literatūtos premijos laureatai – 6
Prix Goncourt premijos laimėtojai – 3
Man Booker’io premiją laimėją kūriniai – 1
M. Houellebecq knygos – 8

Knygų sąrašas

Michel Houellebecq „Kovos lauko išplėtimas” – juokinga, bet pirmoji mintis, šovusi į galvą „iš didelio rašto, išėjo iš krašto”. Vakarų kapitalistinio pasaulio atstovas, turintis viską, ko reikia šio tipo asmenybei, visgi ima skęsti depresijoje, nes vertybės ir norai, neatitinka to, ką turi ir ką, norėtų turėti.

Michel Houellebecq „Pasidavimas” – kūrinio pagrindinis veikėjas yra paryžietis, turintis gyvenimiškų problemų, galbūt daugiau nei statistinis europietis, o galbūt jo problemos „paimtos” iš kitos pusės, o galbūt visą tai lemia mąstymas kitu kampu. Kad ir kaip bebūtų, Fransua (pagr. veikėjas) kapsto giliai, nors gali susidaryti vaizdinys, kai tai lengvabūdiška asmenybė.

James L. Haley „Vilkas. Džeko Londono gyvenimas” – įžymiojo JAV rašytojo gyvenimo istorija, parašyta it išgalvotas romanas. Lengvai skaitoma knyga apie nelengvą Džeko gyvenimą.

Cheryl Strayed „Wild. From Lost to Found on the Pacific ocean trail” – Apie savęs paieškas, kartais apie bėgimą nuo savęs, o kartais apie norą suprastisave. Tai moters gyvenimo istorija, ir jos sprendimas nueiti PCS (Pacific Crest Trail). Tai 4000 kilometrų žygis, kovojant ne tik su vidiniais demonais, bet ir su fiziniais sunkumais ilgame kelyje nuo Meksikos iki Kanados.

Michael Cunningham „Dienų pavyzdžiai” – Tai romanas, sudarytas iš trijų skirtingų pasakojimų (triptikas). Pirmasis, mokslinės fantastikos elementų turintys pasakojimas, nukeliantis mus į praeitį, kuomet berniukas, nusprendžia eiti dirbti į gamyklą, vietoje žuvusio brolio. Antrasis (trileris) – perkelia mus į šiuos laikus, kuriuose policijos psichologas persekioja teroristų grupuotę. Trečiasis – futuristinis pasakojimas apie kyborgo ir ateivės meilę.

Françoise Sagan „Sveikas, liūdesy” – Apie septyniolikmetės merginos išvyką su tėčiu ir jo meiluže, pačios meilės intrigas ir bandymą išskirti tėtį su būsima žmona.

Kazuo Ishiguro „Plūduriuojančio pasaulio menininkas” – Apie skirtingų Japonijos kartų samplaiką, besikeičiančiame gyvenime.

Tim Marshall „Prisoners of Geography: Ten Maps That Tell You Everything You Need to Know About Global Politics” – Apie tai, kodėl mes gyvename būtent tokiame pasaulyje, kalbant apie geopolitiką.

Margaret Atwood „Tarnaitės pasakojimas” – Apie vieną iš  daugybės galimų scenarijų, kaip gali susidėlioti gyvenimas pasaulyje, kuomet radikalios idėjos pagauna pagreitį. Tai pasakojimas apie moterų likimą, kuomet jos tampa tarnaitėmis.

Lorenzo Carcaterra „Pragaro virtuvės vaikėzai, arba Miegaliai” – Apie keturių jaunuolių, gyvenančių Pragaro virtuvėje kasdienybe ir nutikimą, „pasodinusį juos į pataisos namus, kuriuose žodis pragaras įgavo kitą reikšmę.

Françoise Sagan „Po mėnesio, po metų” – Knyga apie racionalių sprendimų nebūvimą arba apie tai, kad santykiuose ne visi klystkeliai yra blogi ir ne visi teisingi sprendimai atneša ramybę. Skaičiau ir galvojau: „kodėl?”

Françoise Sagan „Ar mėgstate Bramsą” – Romanas apie pasirinkimus, melą sau, kitiems ir gyvenimui. Kodėl žmonės pasirenka vienokį ar kitokį kelią, teisingo atsakymo nėra, bet šioje knygoje yra kabliukų, už kurių galima kabintis.

Françoise Sagan „La Chamade – Skaitant daugiau F. Sagan kūrybos, žodis „stebinti” yra pakeičiamas žodžiu „laukti”. Tampa įdomu sužinoti, kokiu minčių bei jausmų vedami žmonės išduos, įskaudins ar praras meilę.

Kristina Sabaliauskaitė „Petro imperatorė” – Istorija apie moterį, „valdžiusią” rusijos carą. Tai knyga apie „tuos” laikus, apie „tą” gyvenimą.

Kevin Hart „I Can’t Make This Up: Life Lessons” – Tai Kevin’o Hart’o istorija, papasakota jo paties lūpomis, jo savitu stiliumi. Knygoje atskleidžiama, kokiais keliais teko eiti, kad atsidurtų ten, kur dabar yra.

Ronnie O’Sullivan „Running: The Autobiography” – Apie sportininko karjerą, pasirinkimus gyvenimą. Tai autobiografija apie nuosmūkius, depresija ir norą būti geriausiu. Beje, bėgimas stipriai prisidėjo, kad Ronnie būtų tuo, kuo yra darbar  – snukerio herojumi, snukerio legenda.

Ernest Hemingway „Green Hills of Africa” – Knyga apie tai kaip Ernestas ir jo draugeliai/ės medžioja gyvūnus Afrikoje.

J.D. Salinger „Rugiuose prie bedugnės” – Apie maištą, paauglystę ir nenorą būti visumos dalele, kuri nublanksta.

Patrick Modiano „Horizontas” – Knyga apie asmenybes, įstrigusias praeities šešėliuose, kuomet kiekvienas žengtas žingsnis į ateitį yra prislėgtas minčių iš vakarykštės dienos. Romane „keliaujame” prisiminimų ir subtiliai perteiktų jausmų horizontais. Veikėjai, o ypač pagrindinis veikėjas spinduoliuoja ramybe bei melancholija. Netgi liūdesys, jis žaviai lengvas. Tai pasakojimas apie paieškas savojo gyvenimo praeities labirintuose, kuomet ateitis kuriame į ją nežiūrint.

John Steinbeck „Mūsų nerimo žiema” – Ši knyga mane nustebino! Aš dievinu knygas, kuriose veiksmas vyksta iš lėto. Tai yra pasakojama apie eilinių žmonių gyvenimo ištrauką, sakykime paimta savaitė ir ji aprašyta, labai stipriai nesigilinant į praeitį. Taigi, ši knyga būtent tokia ir yra. Ji Itin melancholiška, lėta. Pagrindinis veikėjas kovoja su savo vidiniais demonais, kurie kūrinyje subtiliai nėra pilnai atskleisti. Tačiau iš jo veiksmų galima spręsti apie jas ir galimas jų pasekmes. Daug detalių atskleidžia dialogai su kitais asmenimimis. Jie šiame kūrinyje iš tiesų yra stiprūs.

Michael Owen „Reboot : My Life, My Time” – Įžymaus futbolininko istorija, kuomet pagrindinė ašis ne futbolas, o pats žmogus. Šioje knygoje atletas pasakoja apie tai kaip priėmė svarbiausius sprendimus savo gyvenime, kokią įtaką jie turėjo ir kaip tai paveikė jį, kaip asmenybę.

Gustave Flaubert „Ponia Bovari” – Tai kūrinys, „kovojęs” prieš dorybę bei atskleidęs geismų, nuopolių, troškimų nuogybę. Kūrinio veikėjai, kovojantys su savo baimėmis ir joms atsiduodantys. Žmonės trokštantys gyventi blizgančiame pasaulyje keliasi ir vėl krenta į purvą.

Gilles Leroy „Alabama Song” – Pašėlusio ir pamišusio žmogaus minčių pliūpsniai. Besimaišančios detalės bei tikrovė susimašiusi su iliuzijomis. Tai Zeldos, garsiojo JAV rašytojo, S. Fitzgeraldo, žmonos gyvenimo nuotrupos.

Patrick Modiano „Povestuvinė kelionė” – Pagrindinis kūrinio veikėjas yra įstrigęs tarp dviejų pasaulių. Vienas iš jų yra ši diena, o kitas – prisiminimai. Kartais net lengva pasiklysti ir apsigauti, bandant suvokti tai praeitis ar dabartis. Rašytojas meistriškai žaidžia šiais blaškymais, sukurdamas laiko koridorius.

Patrick Modiano „Iš užmaršties gelmių” – P. Modiano išlieka ištikimas savo stiliuje. Jis įkalina savo pagrindinį veikėją praeities vingiuose ir leidžia skaitytojui išgyventi daugumą įvykių lyg jie vyktų šiandien.

Michel Houellebecq „Elementariosios dalelės” – Tai pasakojimas apie du vyrus, savitai matančius pasaulį ir ieškančius atsakymų i savus klausimus. Augę be mamos, kuri juos paliko, besivaikydama savosios jaunystės, jie išgyveno vaikystę, suformavusią jų pasaulėžiūrą bei palikusią randus, kurie diekėsi per visą jų gyvenimą.

Michel Houellebecq „Lanzerotė” – Pasakojimo stiprumas slypi netikėkai pakrypusioje veiksmų vagoje ir atskleistoje problematiko, kurios, deja, aš jums negaliu papasakoti, nes sugadinčiau skaitymo malonumą.

Phil Knight „Shoe Dog: A Memoir by the Creator of NIKE” – Pirmi knygos skyriai man nepatiko. Darau prielaidą, kad rašymo stilius yra gan sausas ir „važiuojama” per detales. Vėliau apsipratus prie šios stiliaus, jis pasmiršta ir vienintelis dalykas, kurio laukdavau skaitydamas „o kas bus toliau”.

Michel Houellebecq „Platforma” – Nustebijo! Ir nustebijo labai stipriai! Taip, tai tas pats M. Houellebecq, kuris alsuoja cinizmu (iš dalies), o kiekviename kūrinio puslapyje galima justi panieką vakarų pasaulio santvarkai.

Patrick Modiano „Tamsių krautuvių gatvė” – Nepamenu ar esu skaitęs kitą kūrinį, kuriame būtų tie daug dialogų ir kurie kūriniui suteiktų tiek daug gyvybės.

Patrick Modiano „Žvaigždės aikštė” – Tai satyros kupinas kūrinys, kuriame realybė pasimetusi tarp daugybės vaizduotėje sukurtų įvykių.

Michel Houellebecq „Salos galimybė” – Švelnėja, Michel Houllebecq, švelnėja. Mažiau vulgarumo, daugiau knaisiojimosi po asmenybę, mažiau sekso scenų, daugiau pamąstymų apie ateitį.

Antoine de Saint-Exupéry „Žemė žmonių planeta” – Ši knyga yra apie autoriaus vieną iš didžiausių aistrų – pilotavimą. Jis mus pasiima su savimi į dangų ir perteikia visus jausmus, skrodžiančius jo kūną.

Peter Handke „Trumpas laiškas, ilgas atsisveikinimas” – Pabėgti nuo savęs ir savo gyvenimo neįmanoma. Keičiant aplinką galima bandyti daryti poveikį pasąmonei, bet žmogaus asmenybė ir jo problematikos išliks.

Jan Olbrecht „The Science of Winning” – Norintiems daugiau suprasti apie endurance sportą.

Linas Kojala „Baltieji rūmai ir Lietuva: Bushas, Obama, Trumpas…?” – Paprastai ir aiškiai apie JAV prezidentų užsienio politikos niuansus ir peripetijas.

Honoré de Balzac „Tėvas Gorijo” – Dar rašydamas šį kūrinį, Balzac’as teigė, kad tai bus šedevras. Ir jis neklydo. Šis kūrinys dienos šviesą pamatė prieš beveik 200 metų, bet romane vystomos temos yra aktualios ir šiai dienai: tėvų ir vaikų santykis, žmonių gobšumas, klasinė nelygybė, gerų ir blogų (gal kiek per stipriai pasakyta) žmonių poelgiai bendrame gyvenimo katile.

Yuval Noah Harari „Homo Deus: A History of Tomorrow” – Pasakyti kažką naujo ar negirdėto apie šią knygą tiesiog neįmanoma. Tai darbas, atskleidžiantis, kokie mes esame DABAR, kodėl tokie mes esame ir kur dabartis mus veda.

Michel Houellebecq „Serotoninas” –Vulgarusis Houellebecq grįžo su kūriniu, kuriame pasakojama apie vyrą, kuris gyvenime pasiekė „viską”. Darbinėje aplinkoje tobulėti nėra nei galimybių, nei tuo labiau noro. Santykiai su moterimis taip pat baigti. Viskas kas likę, tai gyvenimas be noro gyventi, kurį (norą) palaiko tik medikamentai. Nusivylimas savo gyvenenimu, apatija ir pilkuma. Toks pagrindinio veikėjo gyvenimas. Minimalus šviesulys, meilės prisiminimai ir minimalus bandymas jį susigrąžinti.

Michel Houellebecq „Žemėlapis ir teritorija” – Vienas iš stipriausių M.H. kūrinių (mano akimis), pasižymintis išlaikyta hulebekiška rašymo maniera, bet be didelių vulgarumo ir kraštutinumo apraiškų.

Mark Manson „Love Is Not Enough” – Pirma šovusi mintis – prisiminas buvo kolegos įrašas pačioje karatino pradžioje, kuris skambėjo maždaug taip „iš komforto zonos išlipome, kaučeriai, kas toliau?”.

Marcel Proust „Prarasto laiko beieškant. Svano pusėje” -Marcel Proust „Prarasto laiko beieškant. Svano pusėje.” Tai pirmoji iš septynių odisėjos per prarastąjį laiką dalis, nukelianti mus šimtmečiu į praeitį. Norėtųsi idealizuoti tų laikų pasaulį, išaukštinant rafinuotumą, romantizmą, žmonių emocinę empatiją, bet už švelnių M. Proust’o žodžių slypi tie patys žmonės, gyvenantys ir šių laikų pasaulyje. Skaitant šią knygą, reikia daug laiko skirti tarpeilutinėms potekstėms ir pasinerti į sudėtingos rašymo technikos vingrybes. Tai vienas iš „sunkiausių” mano skaitytų literatūros kūrinių, ne tik davusių, bet ir atėmusių dalelę manęs…

Sally Rooney „Normalūs žmonės” – Kuomet skaitydami šį kūrinį perleisite jį per savąjį pasaulio matymo lauką, supraskite tik vieną, kad moralizavimas, žvelgiant iš šalies yra sušiktai lengvas dalykas, ypač kuomet žiūrima iš dabarties į praeitį ir tuo labiau ne į savo, o kitų žmonių priimtus sprendimus. Visi mes daugiau mažiau sus&₩€sę. Nei vienas nežinome kaip reikia tinkamai gyventi ir kokius sprendimus priimti.

Rangan Chatterjee „The 4 Pillar Plan: How to Relax, Eat, Move, Sleep Your Way to a Longer, Healthier Life” – Tai knyga atskleidžianti pačius paprasčiausius dalykus, kuriuos „įnešę” į savo gyvenimą, pakeisime jį ženkliai į geresnę pusę. Juk gyvenimo kokybė priklauso nuo keturių pagrindinių ramsčių: emocinės sveikatos, mitybos, fizinio judėjimo ir miego. Būtent ši knyga paprastai ir aiškiai sudėlioja taškus, kodėl tai yra svarbu. Daugybė pavyzdžių ir patarimų padaro ją vaizdžią, o svarbiausia, įrodo, kad gyventi sveikiau yra ne taip jau ir sunku.

Enda Murphy „Five Steps to Happiness: Learning to Explore and Understand Your Emotional Mind” – Tai itin lengvai ir paprastai parašyta knyga apie žmogaus kelią į laimę. Tai nėra eilinė knyga, pilstanti iš tuščio į kiaurą. Tai knyga, parašyta specialisto, kasdien dirbančio su žmonėmis, susiduriančiais su psichologinėmis problemomis, tokiomis kaip depresija, panikos atakos, nuolatinis nerimo jausmas ir pan.

Jack Kerouac „Big Sur” – Knyga, kurią teigiamai vertino net tų laikų kritikai prieš tai šaipęsi iš bitniko rašymo ir gyvenimo būdo. Tai laisvės, pamišimo ir vidinių prieštaravimų kupina knyga, kurioje autorius užfiksuoja savuosius asmenybės lūžio momentus po kurių jis nebesugebėjo atsigauti, deja.

Emily Brontë „Vėtrų kalnas” – Tai kūrinys privertęs mane pykti ant veikėjų. Skaičiau ir mane erzino (gerąja prasme) jų neracionalūs poelgiai, nemokėjimas bendrauti, tarpusavio santykiai…

Milan Kundera „Nereikšmingumo šventė” – Kūrinys apie lėkimą… gyvenimo, žmonių, minčių. Knyga apie nepastovumo pastovumą ir dienų absurdiškumą, kuomet ieškoma „kažko” daugiau ten, kur jo nėra.

Richard Flanagan „Siauras kelias į tolimąją šiaurę” – Dviejų skirtingų žemynų susidūrimas. Dviejų skirtingų barikadų pusių susirėmimas, kovojant už savąsias vertybes. Dviejų žmonių susitikimas ir daugybės aplinkybių bei veiskmų akibrokštas. Tai Dorigo Evanso gyvenimo istorija. Tai žmogaus, išgyvenusio karą pasakojimas. Skaitant knygą net sunku pasakyti, kas vyrui galiausiai buvo sunkiau: ilgi metai belaisvių stovykloje, tiesiant geležinkelį ir kovojant už žmonių gyvybes ar praradimas žmogaus, nespėjus jo atrasti.

Caroline Goyder „Gravitas: Communicate with Confidence, Influence and Authority” – Knyga apie bendravimą ir mokymasi bendrauti. Tai patarimų rinkynis, padėsiantis lengviau komunikuoti, vadovauti, suprasti. Lengvai skaitoma (aš klausiau) knyga su daugybe įdomių įžvalgų, kurios daugumai yra natūraliai žinomos, bet nuo to nėra mažiau naudingos.

Gabriel García Márquez „Apie meilę ir kitus demonus” – Nusikelkime į 18 a. Kolumbiją. Tai istorija apie merginą, kuriai įkandus šuniui, manoma, kad ji užsikrėtė pasiutlige.. tačiau įvykiams rutoliojantis toliau, kuomet tėvas prisimena, turįs dukterį, o motinai ir toliau duodantis su vergais, mergina uždaroma į vienuolyną. Jame jos sielos gelbėjimo imasi kunigas su vienuolės.

Perter Sagan „My World” – Tai knyga, leidžianti pajusti profesionalaus dviratininko gyvenimo spalvas: lenktynės, treniruotės, komandos, santykiai, draugai, laisvalaikis, keliavimas. Visuos šiuo potyrius sustiprina tai, kad Peter Sagan yra vienas iš geriausių šių laikų dviratininkų. Šis vyrukas išsiskiria ne tik pergalėmių ir titulų skaičiumi, bet ir charizmatiškais asmenybės bruožais. Tai žmogus nebijantis rodyti emocijas, sakantis, ką galvoja, į daugumą dalykų, žiūrintis itin rimtai, bet kartu nuolat kartojantis „why so serious”.

Salman Rushdie „Dveji metai, aštuoni mėnesiai ir dvidešimt aštuonios naktys” – Pasaulyje, kuriame džinai bando įbauginti žmoniją, kad ji atsigręžtų į užmirštąjį Dievą; pasaulyje, kuriame prieš tūkstantmetį džinų princesė pamilo mirtingąjį filosofą, pasaulyje, kuriame atgimė magija, o žodis „neįmanoma” prarado prasmę – prasidėjo karas tarp dviejų pasaulių. Tai karas tarp dviejų filosofijų, tarp galimybės tikėti ir prieštarauti; tai karas tarp antgamtiškojo ir tikro pasaulio. Tik klausimas, o kas yra tikra (?)

Dovydas Pancerovas ir Birutė Davidonytė „Kabinetas 339” – Patinka politika? Jeigu taip, bandau spėti, kad tau patiks ši knyga. Tai pasakojimas apie politikos rūsius, posūkius, šūdo pylima iš kairės į dešinę ir iš viršaus žemyn po keletą kartų. Tai tuščiai skambių žodžių „išnešimas” į kitokią aplinką. Tai parodymas, o gal labiau bandymas parodyti ir kitas medalio puses, ieškant tos trapios ir mistifikuotos tiesos.

Sjón „The Blue Fox” – XIX amžius. Islandija. Šis kūrinys, tarsi, atviras langas į tų laikų pasaulį, apžvelgiant gamtą, trijų žmonių gyvenimo nuotrupas ir jų susikirtipo taškus. Tai pasakojimas apie šventiką, išėjųsi medžioti mėlynosios lapės, vaistažolininko, atvykusio gyventi į salą ir išgelbėjusio dauno sindromu sergačią merginą.

Julian Barnes „Flobero papūga” – Tai knyga, kurios veikėjo, tik gal kiek netiesiogiai, patampa garsusis prancūzų rašytojos, Giustavas Floberas. Tai pasakojimas apie vyrą, kuris dalį savo gyvenimo paskyrė rašytojo peripetijų analizei. Romane persipina asmenis pagrindinio veikėjo ir G. Flobero gyvenimai. Takoskysra tarp praeities, fikcijos, meno išnyksta lyg jos net nėra buvę, o galbūt tai tik mūsų pačių pramanas (?). Skaitytojas tampa liudininku gimstančio minčių srauto, paremto garsiojo pracūzo išmone.

Hiro Arikawa „Keliaujančio katino kronikos” – Stulbinančiai subtilus japoniško minimalizmo šedevras, paliečiantis giliausias jausmų kertelas. Tai moderniai perteikta draugystės istorija, nepaliksianti abejingų.

Victor Hugo „Paryžiaus katedra” – Viduramžinės žmogaus tamsos iškėlimas į dienos šviesą, atskleidžiantis peripetijų pilną bei nenuspėjamų įvykių kupiną žmonių gyvenimo takų persipynimą. Daugiasluoksnis, meilės kupinas, romanas apie žmogaus klystkelius, neįtikėtus sutapimus, kartais vadinamus likimu. Tai kartu pasakojimas apie feodalizmo, religijos ir miestietiško gyvenimo vingrybes, darančias milžinišką įtaką žmogaus gyvenimui (kiekvienas laikmetis vienaip ar kitaip paveikia žmogaus gyvenimą).

Belinda Bauer „Kirtis” – Aprašymas žadėjo daugiasluoksnį romaną, o aš radau banalų pasakojimą apie daugybės sutapimų, o gal likimo pokštų, pluoštą. Pirmieji puslapiai įtraukė žodžių dėliojimo lengvumo ir kuriamu pasakojimu. Įtampa augo, noras sužinoti, kas bus toliau vis didėjo, kol galiausiai visko tapo per daug. Atsirado jausena – „taip nebūna” ir lengva knygos stilistika paskendo dumble…

Mano TOP’as (ne eilės tvarka):

Kazuo Ishiguro „Plūduriuojančio pasaulio menininkas” 

Richard Flanagan „Siauras kelias į tolimąją šiaurę”

Sally Rooney „Normalūs žmonės”

Margaret Atwood „Tarnaitės pasakojimas” 

Patrick Modiano „Horizontas” 

Michel Houellebecq „Žemėlapis ir teritorija” 

Françoise Sagan „Po mėnesio, po metų” 

John Steinbeck „Mūsų nerimo žiema” 

Hiro Arikawa „Keliaujančio katino kronikos”

Šie literatūriniai metai padavė daugybę stiprių kūrinių, palikusių ne vieną žymą ir uždavusių klausimų, į kuriuos atsakymų ieškoti nėra būtina.

Jeigu Jums patinka mano rašliavos, galite sėkmingai jas paremti vienu baksu NEKO PATREON’E