7
Bir
2019

Vien tik liūtai, žirafos ir beždžionės neapibrėžia Kenijos. Iš čia parsivešiu tai, kas negrįžtamai pakeis mano gyvenimą.

       Man Afrika, na, gerai, Kenija visuomet asocijavosi su žirafomis, liūtais bei gentimis, kuriose gimsta vieni geriausių pasaulio bėgikų. Tad viena iš priežasčių, kodėl aš čia – bėgikų mieste Itene, arba, kaip jie save vadina, „Home of champions“. Tačiau apie Iteną ir gyvenimą jame plačiau parašysiu kitame tinklaraščio įraše.

       Šis įrašas – apie kitokį bėgimą, gal net labiau tiktų žodis “klajojimą”. Kaip rašė C. Kracht, klajokliai – tai išnykusi karta, keliaudavusi iš vieno krašto į kitą be konkretaus tikslo. Tokiam gyvenimo būdui jaučiau sentimentus dar būdamas paaugliu, kai įsivaizduodavau, kaip keliausiu po pasaulį kur akys mato. Tuometinis įkvėpimo šaltinis buvo J. Kerouaco knyga „Kelyje“. Jeigu nesate jos skaitę, rekomenduoju!

       Esu Afrikoje jau tris dienas, galvoje turėtų suktis daugybė minčių, turėčiau nesustodamas maigyti kompiuterio klavišus, rašydamas apie tai, ką mačiau ar patyriau, bet šiuo metu mano galvoje – spengianti tyla. Ne, ne tokia, nuo kurios skauda ausis, ir ne tokia, kurios siekiame medituodami. Nors ką aš čia paistau! Man su meditacija sekasi sunkiai. Noriu, bet neprisiverčiu. Kodėl? Nes sunku. Pykstu ant savęs, kad kai bandau medituoti, mano galvoje sukasi daugybė minčių ir niekaip negaliu susikaupti, o štai kai reikia rašyti – viskas dingsta. Nors žinote, rašant, kad ir šį tekstą, žodžiai išneria tarsi iš rūko, kaip tame S. Kingo filme „Rūkas“.

       Jau iš pirmūjų pastraipų matyti, koks aš esu. Pradėjau rašyti apie Afriką, bet mintys tarsi greitasis traukinys Nairobis-Mambasa nurūko link tylos bei S. Kingo kūrybos. Gal taip yra todėl, kad daug skaitau ir noriu rašyti įmantriai kaip plunksnos meistrai, o gal tiesiog išryškėja šizofrenijos užuomazgos (?)

       Kad ir kaip būtų man kelionių reikia kaip papildomo oro. Todėl kiekvienai progai pasitaikius, aš pakeliu sparnus.  Ir štai, aš čia – Kenijoje. Vaikštau Nairobio gatvėmis, kuriose žmonės paskendę savojoje rutinoje:

  • kovoja dėl patekimo į matatu. Tai yra vietinė transporto priemonė – 8–12 vietų maži autobusiukai (mikroautobusai), kuriuose dažniausiai garsiai groja reggie stiliaus muzika. Sakoma, kad turistams jais važiuoti nepatartina. Tikiu, kad gali visko nutikki, bet man  patiko jais važiuoti. Sumoki 30–50 KES (30–40 euro centų) ir važiuoji maždaug reikiama kryptimi;

  • pardavinėja gatvėje vaisius ir daržoves;

  • skuba į darbą arba iš jo. Gana keista matyti, kai darbui biure pritaikytais rūbais vilkintys žmonės klampoja po raudoną molį;

  • trinasi gatvėje. Spėju, kad žmonės, augę didmiestyje, žino, ką reiškia ši veikla. Bent jau ten, kur augau aš, ši veikla buvo gana smarkiai propaguojama. Todėl tokius veikėjus pastebiu iš tolo;

  • dirba (turbūt) savo mažoje parduotuvėlėje. Jų čia galybė: siuvyklos, dažyklos, plovyklos, kirpyklos, parduotuvės, kavinės, autoservisai… Jie visi itin maži ir įrengti garažus primenančiuose pastatuose.

       Dar labai svarbu paminėti, kad keliai duobėti, todėl eismas vyksta pakankamai lėtai. Dalis šviesoforų neveikia, o tai irgi nepadeda gerinti susisiekimo kokybės. Nors važiuojant uberiu keletas šviesoforų veikė, tai nesutrukdė vairuotojui važiuoti degant raudonam šviesoforo signalui ir net nepristabdyti. Apie kitas KET taisykles nepasakosiu, nes manau, kad esmę jau supratote. BET labai svarbus momentas – kad ir kaip chaotiškai atrodytų eismas, čia itin retai išgirsi vairuotojus pypsint garso signalais. Vietiniai sakė: „Mes esame kantrūs“.

       Kad geriau suprastumėte, koks yra Nairobis, štai dar keletas pastebėjimų – mieste gana daug šiukšlių, o jeigu prieisi prie tekančio vandens, ne tik užuosi baisų tvaiką, bet ir pamatysi, kaip kartu su vandeniu teka ir šiukšlių srovė. Kaip žmogų, kuris pasisako už atliekų mažinimą, mane šis vaizdas skaudina. Mieste nėra daug lankytinų vietų – keletas muziejų ir galerijų, – užtat parkai nuostabūs. Viename jų – City park – galima išvysti šimtus beždžionių. Europiečio akiai toks vaizdas gali atrodyti tarsi iš fantastikos srities, kai sėdėdamas ant žemės aplink save matai daugybę šių gyvūnų. Jos laksto, žaidžia, miega, šokinėja, karstosi medžiais. Tačiau tereikia vos vos pašiurenti riešutų maišeliu ir voilà – aplink tave jau dešimtys gražuolių, laukiančių, kol joms atiduosi riešutus. Na, okey, nelaukia. Jos pačios pasiima iš rankų ar net kišenių. Taip, bananai taip pat “eina į trasą”. Nespėjau net apsidairyti, o jau dalis bananų buvo atimta.

       Ak, apie ką aš pasakojau? Taip, tiesa, apie miestą. Taigi, trumpas apibendrinimas: miestas kažkuo panašus į vakarietišką, tik jame gerokai daugiau chaoso, purvo ir skurdo. Saugumo jausmo anaiptol neprideda ir tvoros, kuriomis aptverta viskas: namai, kavinės, viešbučiai, mokyklos, ligoninės. Trumpai tariant, aptverta viskas, kas apsaugo nuo tų, kurie yra už tvoros.

       Taigi ir aš, urbanistinio pasaulio atstovas, klajojau šiomis gatvėmis, pirkau vaisius, važinėjau matatomis, ieškojau skanios kavos ir ją radau (“Connect Coffee”), valgiau ugali vietiniame restoranėlyje, kuriame, kaip teigiama, pietavo net pats “Facebook” įkūrėjas Markas, bei žaidžiau su beždžionėmis. Na, o pats svarbiausias dalykas yra tas, kad pavyko pabėgti nuo minčių bei planų – būdavo akimirkų, kai buvau tiesiog „čia ir dabar“. Nebuvo minčių ar pamąstymų apie praeitį arba ateitį, o jeigu ir buvo, to nepajutau. Žinote, visai smagus jausmas būti dabartyje. Labai tikiuosi, kad po šių trijų savaičių man pavyks šį jausmą parsivežti namo.

You may also like

Aiškindamasis Kenijos bėgikų paslaptis, atskleidžiau ir savąsias