4
Spa
2017

Turiu tikslą #6 10k varžybos Edinburge

     Nežinau, kada jūs skaitysite šį įrašą apie varžybas Škotijoje, bet šiuo metu, kuomet aš rašau, už lango plyti cepelinų spalvos dangus, be paliovos pila lietus, o vėjas nešioja rudeniškus lapus iš vieno krašto į kitą. Ruduo. Lietuva. 🙂

     Škotijos laukiau beprotiškai stipriai, galbūt stipriau nei vaikai laukia Kalėdų ar politikai rinkimų rezultatų. Laukiau Škotijos, nes norėjau pabūti harių poterių kraštovaizdžio šalyje, norėjau pabėgti nuo rutinos, o dar labiau norėjau bėgti varžybose, norėjau suprasti, kaip aš “atrodysiu” 10 kilometrų distancijoje.

     Žinot, sportininkus, grubiai paėmus, galima skirstyti į dvi kategorijas: treniruočių žmones, tai tokie individai, kurie gali non stop “varyti” per treniruotes, atiduoti 150% savęs, gerinti rezultatus per intervalus, beprotiškai mėgautis tuo, ką daro, bet varžybose, jiems nepavyksta savęs realizuoti, jie nedega noru plėšytis. Tame slypi daug niuansų, bet esminis, mano nuomone – psichologija. Kita grupė – varžybiniai žmonės, jie per treniruotes gali “xaliavinti”, padaryti mažesnius darbus, bet per varžybas, iš savęs išspaudžia daugiau nei daug. Jie kaip plėšrūnai pajutę kraują nori varžytis ir laimėti bet kokia kaina.

     Save priskiriu pirmąjai grupei, mane žavi pasiruošimo procesas, jame iškylantys sunkumai, mini pergalės, o varžybos man visuomet – antras planas. Tačiau šio starto aš laukiau. Ir buvo visai nesvarbu, kad peršalau likus dviem dienom, visai nesvarbu, kad sekmadienio rytą išbėgau su skaudančia gerkle ir tekančia nosimi. Aš šios dienos laukiau ir negalėjau jos paleisti.

     Varžybų rytas buvo tobulas, nežinau, kokia tiksliai buvo oro temperatūra, bet bėgimui buvo tobula [žinote tą jausmą, kai nei per karšta nei per šalta]. Gerą nuotaiką ir nusiteikimą žadino šviečianti saulė, besirenkantys dalyviai, Škotijos kraštovaizdis. Tačiau mano galvoje dėjosi minčių karas: buvo labai daug abejonių dėl savijautos, dėl starto, dėl mano galimybių, žodžiu, toks chaosas, kad galiausiai pats pasimečiau tarp savo minčių.

     Gyvenat su minčių aviliu, atėjo laikas apšilimui. Jis pas mane visuomet būna apie 3 km, tik šį kartą apšilimo metu (lėtas bėgimas) padariau 3-4 pagreitėjimus po 45 sekundes, norėjau pažiūrėti kaip bėgasi, kaip kvėpuojasi, kaip aš jaučiuosi bėgdamas race pace. Viskas ok. Žinoma, jaučiasi, kad galvoje truputi ošia ir kvėpuojasi sunkiau, bet bendrai, aš bėgti galiu. Maždaug tada ir gimė mintis, kad šiose varžybose nereikia kažko per daug išradinėti: bėgsiu su lyderiais, nesvarbu kokiu pace, kiek laiko. Mąsčiau – jeigu sveikata neleis bėgti rezultatui, (o gal ir leis?), nors dėl peršalimo jaučiu didžiulį diskomfortą, “kaposiu” paskui lyderius . Tai mane motyvavo labiausiai.

     Šūvis. Į priekį išbėgome keturiese, kiti dalyviai mus paleido nuo pirmų metrų. Xex, pagalvojau, silpnokai, bet man paranku. 🙂 Pirmas kilometras – 3:15, toks lėtas bėgimas man buvo itin naudingas. Bėgdamas tokiu tempu galėjau laisvai kvėpuoti, nedraskydamas gerklės, o svarbiausia, neįsitempdamas. Kojos mane nešė lengvai. Įdomu tai, kad vienas vyrukas mus paleido nepasiekusius net 2 km atžymos. Keista, kam reikia pradėti bėgti pace, kurio negali išlaikyti net dviejų km, pamenu, kad apie tai ėmiau galvoti, na bet ilgai nesigilinau. 🙂 Likom tryse, aš bėgau ramiai, vedantis vaikinas laikė stabilų tempą. Pirmi 4 km buvo apie 3:15-3:17. Keista buvo tai, kad 4-ame kilometre atkrito jau ir antras vyrukas, tad likom tik dviese. Distancijos viduryje pasiekėme 180 laipsnių apsisukimą, mane kaip ir daugelį, tokie posūkiai stipriai išmuša iš ritmo. Varžybų lūžis įvyko 6to kilometro pabaigoje: ir toliau “laikiausi” paskui lyderį ir net neturėjau minčių greitėti, tačiau mano Garmin’as pradėjo rodyti greičio kitimą, o ir vaikinukas pradėjo keistai trūkčioti. Jo keli atsisukimai į mane buvo galutinis požymis, kad jam jau kaip reikiant sunku ir tai buvo ženklas, kad man reikia šiek tiek “įkalti”. [6tas kilometras, vaikinuko krizė, gavosi jau net 3:22]. Stipraus spurto nedariau, “išėjau” į priekį ir vėl pradėjau bėgti 3:15 pace,  vaikinui ir to pakako, kad nesugebėtų laikytis. Tad nuo 7 km likau vienas, dar 8tame kilometre pagalvojau apie pace’ą padidinimą, bet mano kūnui tas nepatiko 😀 – pradėjo durti šoną, pagalvojau:  gal geriau neerzinsiu to peršalimo ir karmos, tebūnie ramiai ir užtikrintai finišuosiu.

     Finišas – paskutiniai keli šimtai metrų, kuriuose mane pasitinka žmonės, garsi muzika ir finišo juosta. Smagus jausmas ją kirsti pirmam, nors ir ne su pačiu geriausiu rezultatu. (oficialus chip time 33:00)

     Šis startas man suteikė labai daug pozityvių minčių, nes sugebėjau prisiversti nepasiduoti anksčiau laiko, parodė, kad einu teisingu keliu: varžybų dieną mano savijauta buvo tobula. Rezultatas, kurį parodžiau tokiomis sąlygomis, man kužda, kad jau šį sezoną galiu bėgti greitai [greitai man].