18
Rgs
2017

Turiu tikslą #5 Savaitė iki pirmojo rudens starto

Pamenu, kaip liepos mėnesio pradžioje niekaip negalėjau apsispręsti, kuriame Europos kampelyje dalyvausiu varžybose, o štai jau po kelių dienų stosiu prie starto linijos. Ir ta linija nubrėžta Škotijos sostinėje, Edinburge. Šios varžybos man didžiulis iššūkis. Man – tai mano maratonas 🙂

“Scotish Halfmarathon + 10k” – tai eksperimentinio pasiruošimo pirmasis etapas, kuris atsakys į klausimus, o, galbūt, pabers jų dar daugiau, į kuriuos atsakymų reikės ieškoti ateityje.

Pasiruošimas 10 km, bent jau šioms varžyboms, man nėra sunkus, nes labai daug dėmesio skiriu aerobinio pajėgumo didinimui, o kalbant paprastai, beveik visą vasarą bėgiojau beprotiškus (man) kilometrų skaičius per savaitę. Daugiausiai jų “surinkau” 160+, kosmosas, ane? Bent jau man, rinkti juos yra lengviau nei taškytis stadione.

Į klausimus: KAM tiek DAUG kilometrų ir kodėl “nesėdžiu” stadione, sukdamas ratus, kurių taip reikia dešimtukui, atsakau paprastai – man reikia pamatų, nes su dabartiniais pamatais, galiu pastatyti nebent palapinę 😀 o norint pasiekti savo tikslą – išbėgti 10 km iš 30min., reikia kvėpuoti ramiai ir suvokti, kad Škotija tai tik pirma tarpinė stotelė, nors mane domina ir PB (asmeninis rezultatas).

Žinoma, stadione apsilankyti teko [anaerobinis periodas truko net 3 savaites, kas žinoma, yra beveik niekas, palyginus su tuo, kiek mėnesių ar metų reikėtų “zulinti” intervalus], nes važiuoti į varžybas “nepasiaštrinus“, būtų ne itin smagu. Per tą, 3jų savaičių periodą man labiausiai įsiminė darbas, kurio metu bėgiojau intervalus po 200, 400 ir 800 metrus ir viską dariau tik per 100 m. poilsio pauzę. To darbo tikslas buvo išlaikyti gan aukštą kadensą (žingsnių dažnį), tad nebuvo laiko kada galvoti apie greičio “išlaikymą”.

Kalbant apie sunkiausius darbus, tai, be abejo, – 5 km ir 8 km tempiniai, kurių net negalima būtų vadinti tempiniais, nes bėgau nežiūrėdamas į pulsą. Abejų treniruočių tikslas – pastovaus greičio išlaikymas. Reziume, tai padaryti pavyko, bet jėgų atidaviau labai daug, kaskart finišuodavau su pulsu, ženkliai virš 200 🙂 Ir netgi dabar (praėjo jau 8 dienos po paskutinio “tempinuko”) jaučiu nuovargį. Finger crossed, kad jis (nuovargis) iki Škotijos dings.

Šiuo metu, kai iki varžybų liko mažiau nei savaitė, “darausi” taper. Tai periodas, kai stipriai numetamas krūvis, norint sumažinti nuovargį, bet išlaikant pasiektą fitness’ą. Man jis sudėtingas, nes nesuvokiu, kas vyksta. Darbai, kurie turėtų darytis lengvai, tokie kaip easy run – nesibėga, per recover’ius tenka save stabdyti, o paskutinė intervalinė treniruotė – “pravalas” – nepadariau jos iki galo. Kodėl? Nežinau. (Treniruotė 7×1000/100). Keistas dalykas tas taper.

Pabaigoje mąstau taip: “reikia susidraugauti su galva” ir viskas bus gerai.

1 Response