17
Lie
2017

Turiu tikslą #4 Bazinis periodas

Negaliu patikėti, kad mano bazinis šešių savaičių pasiruošimas įvykdytas. Prisipažinsiu, dar niekada taip nuoširdžiai nesu bėgiojęs tiek daug kilometrų tokiu žemu (man žemu) pulsu. Per šį periodą nubėgau beveik 700 km ir drąsiai galiu teigti, kad beveik visi kilometrai buvo surinkti bėgant maždaug ties aerobiniu slenksčiu. Tai yra beprotiškai daug lėtų (easy run) ir atsigavimo krosų (recovery run), kuriuos daugiausia darydavau po sunkių tempo arba įkalnės (uphill) treniruočių, o kartais bėgdavau atsigavimo tempu per antrą dienos treniruotę.

Daugiausia kilometrų nubėgau ketvirtąją savaitę – daugiau nei 130 km. Man tai jau gan padorus kilometrų skaičius. Nors nesijaučiau per daug pavargęs, kilometrai susisuko padoriai, be didesnio iššūkio organizmui.

Šiame baziniame periode nė karto nedariau intervalų ar kartotinių treniruočių, man tai buvo didelis išbandymas, patikėkit! Po tiek metų, praleistų šlifuojant stadiono arba maniežo dangą, beprotiškai keista nesidraskyti. Tačiau aš labai gerai suprantu, kad be gero aerobinio darbo norimo rezultato nepasieksiu. Tad visi smagūs darbeliai, kuriuos dariau, buvo arba bėgimai į įkalnę, netgi sakyčiau – lengvi sprintai, po kurių kelias dienas (ypač po pirmų kartų) linko kojos, arba pakaitinis bėgimas (vok. Fahrtlek), kai bėgant krosą daromi įvairaus ilgio pagreitėjimai. Bėgdamas pastaruosius pulsą užkeldavau maksimaliai – iki anaerobinio slenksčio. Atrodytų, kad tai gan lengvas darbas, bet kai kojose jau yra susikaupęs kalniukų ir savaitinis kilometrų nuovargis, tie pagreitėjimai kartais taip nuvarydavo nuo kojų, kad į antrą aukštą užlipti būdavo visai saldu. Linksmiausi buvo šios savaitės pakaitinio bėgimo (Fahrtlek) stiliaus pagreitėjimai bėgant krosą. Dariau 10 kartų po dvi minutes, pulsą keldavau iki anaerobinio slenksčio, o ilsintis tempas krisdavo iki lėto bėgimo (easy run). Visas smagumas, kad, darant daug aerobinio darbo, pulsas nekyla taip greitai (aerobinio darbo esmė) ir, norėdamas pasiekti norimą pulsą, turėjau kaip reikiant padirbėti. O tai reikalavo daug jėgų. Po tokio, atrodytų, nekalto bėgimo, jaučiausi kaip gerai apdaužytas 🙂

Kitas, didžiausias, iššūkis – ilgieji bėgimai (long run) kartą per savaitę. Niekada nesu jų daręs tiek daug ir tokių ilgų (tiesiog man jų nereikėdavo), o čia staiga 24, 28, 30 km ir pan. Nuoširdžiai pasakysiu, kūnas protestavo ir rėkė man: „Daliau, ką tu darai!“ Jis nesuprato, kas vyksta, kodėl reikia taip ilgai stovėti ant kojų (bėgti daugiau kaip dvi valandas). Pirmi kartai buvo košmariški, po maždaug pusantros valandos bėgimo staiga baigdavosi jėgos. Nors atrodydavo, kad viskas kaip ir gerai, kojos pasidarydavo tartum tuščios, o energijos sąnaudos patrigubėdavo. Suprantu, kad tai yra riebalų oksidacijos procesai, kuriems vykstant didžioji dalis energijos gaunama iš riebalų, bet nesitikėjau, kad mano organizmas bus taip stipriai tam nepasiruošęs ir kad tai bus didžiulis iššūkis ir nepatogumas. Tačiau lygiai taip pat nesitikėjau, kad man pavyks taip greitai adaptuotis. Jau ketvirtąjį kartą bėgdamas ilgą 30 km nuotolį, pasidariau tempo bėgimą, tai yra nuo 17 iki 27 km pulsą pakėliau iki anaerobinio slenksčio. Net dabar sunku tuo patikėti, nes pirmi du ilgieji bėgimai buvo išgyvenimo klausimas. Sukosi vienintelė mintis – kuo greičiau parbėgti namo, apie jokį tempo bėgimą negalėjau nė pagalvoti. Paskutinis ilgasis bėgimas šią savaitę buvo tik 25 km (dabar drąsiai galiu pasakyti „tik“), nes nubėgau jį tarsi eilinį lėtą krosą (easy run). Tokie pokyčiai beprotiškai džiugina, nes labai aiškiai matomas aerobinio pajėgumo progresas. Žinoma, suprantu, kad tai yra tik gėlytės ir kad dar reikia oi kiek daug dirbti. Tai turi būti ne vienų metų įdirbis, bet pradžia jau yra ir ji nuteikia optimistiškai.

Kitas 10 savaičių etapas – specialus darbas. Jo tikslas – kuo geriau pasiruošti pagrindiniam šių metų startui – 10 km varžyboms Škotijoje. Turiu sau išsikėlęs didžiulį tikslą – nubėgti 10 km greičiau nei per 30 min. Šios varžybos bus pirmas didelis žingsnis tikslo link. Suprantu, kad rudenį dar nesugebėsiu bėgti 3 min greičiu, bet noriu kuo labiau priartėti prie to man magiško skaičiaus.

Kas manęs laukia šiame etape, dar tiksliai nežinau. Suprantama, kad fizinis krūvis bus dar didesnis, kad turėsiu daug intensyvių treniruočių, – to iš tiesų labai labai laukiu, žinau, kad bus daug tempo bėgimų. Tačiau pats svarbiausias momentas – protingas darbas, negalima užsikrauti per daug, be to, būtina daug dėmesio skirti atsigavimui. Juk puikiai žinau, ką reiškia treniruotis per daug, žinau, kokios būna to pasekmės.

Taigi žingsnis po žingsnio, o tiksliau – 100 km po 100 km, bėgu tikslo link 🙂

 

1 Response