21
Rgp
2017

Stovykla Slovakijoje 17′

Apie stovyklą

Šios stovyklos idėja mano galvoje sukosi kiek daugiau nei pusmetį, o dabar esu labai laimingas, kad pavyko ją įgyvendinti su 8 NEKO Runners bėgikais, iš kurių 2 trail bėgikai. Vienas iš maloniausių siurprizų buvo tai, kad mums pavyko gauti 9 vietų automobilį (didelis ačiū dar kartą Indrei K.). Važiuojant visiems kartu, komandinė dvasia ir super gera nuotaika vyravo nuo pirmos iki paskutinės minutės.

Šių 8 dienų vienas iš pagindinių tikslų –  “pasirinkti” aerobinę bazę, t.y. paruošti organizmą rimtesniems darbams jau grįžus į Lietuvą, nes didžioji stovyklautojų dalis šiais metais startuos Amsterdame (spalio vidurys). Žinoma, reikia nepamiršti ir kito svarbaus faktoriaus, tai yra tobulos atostogos su bendraminčiais iš NEKO Runners. Tai buvo jau 6oji mūsų stovykla užsienyje. Net sunku patikėti tuo 🙂

I diena. Šeštadienis

                     Pirmoji diena stovykloje būna viena iš įdomiausių, nes atvykęs dar nieko nežinai. Nežinai, kokie namai ir kokia buitis tavęs laukia, nežinai kas randasi aplink – reikia ištyrinėti aplinką, susirasti bėgimui tinkamas trasas, reikia rasti parduotuves, kavines.

                  Pirmasis tyrinėjimo bėgimas (16 km easy run) “ėjo“ per gyvūlių ganyklas gan geru trail‘o takeliu. Bėgti lengva, ypač kai daug emocijų sukelia priekyje matomi Žemieji Tatrai, o bėgant atgal – Aukštieji Tatrai. Toks vaizdas hipnotizuoja. Tačiau, šis kelias turi mažą niuansą – 2 kilometrų ilgio sieną, į kurią užbėgti, o gal tiksliau būtų pasakius, užsirobšti reikia daug pastangų, pace‘as krenta iki 7 min, o pakilimas, tiesiog, nesibaigia. Tad šis kelias, kad ir koks smagus bebūtų, atkrenta, vis gi reikia “bėgamo” kelio.

                  Gyvename moderniame, 2-ų auktšų name, atstumas iki LM miestelio tik 4 km, o iki Tatrų vos 6 km, tad nereikia net sakyti, kiek laimės tai suteikia trail‘o bėgikams. Jiems čia rojus, na o plentininkai, dar ieškosime, kur bėgioti.

                  Beje, mūsų gyvenimas turi kelis įdomesnius niuansus, mes neturime skalbimo mašinos, tenka prisiminti, ką reiškia skalbti rūbus rankomis (miestelyje, deja, bet nėra kur išsiskalbti rūbų) ir neturime WIFI – tai jau yra iššūkis, nors pigus Roaming mobilusis ryšys šią problemą išsprendžia gan lengvai.

                  Liptovy Mikulaš  miestelis yra nerealus. Jis randasi prie milžiniško Liptovskaja Mara ežero, turi mažą, bet jaukų senamietį, kuriame galima rasti tikrai smagių kavinukių, prakybos centrų ir visų kitų, gyvenimui reikalingų, dalykų.

II diena. Sekmadienis

                  Nerealiai smagu, radome keturių kilometrų ilgio pėsčiųjų/dviratininkų takelį, kuriame bėgioti sąlygos yra nuostabios. Jis tęsiasi palei upę, nėra juntamų įkalnių, o pastoviai matomi kalnai sukuria magišką atmosferą. Nuo namų iki takelio atstumas keturi kilometrai, tad išbėgus iš namų pirmyn/atgal gaunasi 16-ika kilometrų – tobulai.

                  Šios dienos treniruotė – 28 kilometrų long run, tačiau kad būtų smagiau gyventi, jis turėjo „pažudymus“ – 3 serijos po 10 minučių tempo run ir 3 serijos po 3 minutes aštresnių pagreitėjimų. Štai tos trys serijos ir atjungė, paskutiniai 4 kilometrai buvo skirti parsiradimui namo. Nieko nemačiau ir nieko negirdėjau. Treniruotės reziume: bėgasi gerai, pulsas žemas, atvykau į stovyklą šviežias, bet jaučiu toks neišvyksiu ????

                  Šios stovyklos metu daug dėmesiu skiriu tempimo pratimams, roll‘ininmui, maisto papildams, kad sugebėčiau padaryti ne tik didelį darbą, bet kad ir spėčiau atsigauti.

                  Dienos atradimas – burgerinė, kurioje valgėme fantastiško skonio burgerius. Visas nuovargis kaip mat dingo. Gyvenimas atgavo ryškias spalvas.

Vakarinis Recovery run praėjo beprotiškai lengvai ir greitai. Mėgaujuosi tuo, žinodamas, kad stovyklos pabaigoje taip jau nebebus ????

III diena. Pirmadienis

                  Po sekmadieninių linksmybių, ši diena, bet jau bėgimas yra skirtas atsistatymui. Jau ryte, oro temperatūra virš 20, tad su easy run startuoju nuo 9 val. ryto, vis gi bėgti kai karšta yra sunku.

                  Vis dar apsvaigęs nuo kalnų vaizdų, 16 km bėgimą įveiku lengviau nei lengvai. Net keista, kad nesijaučia jokio pasekmių po sekmadienio, na bet tai džiugina.

                  Pirmadienis skirtas higing‘inimui. Tad visi ruošia savo kuprines į žygį. Keletui žmonių, tai bus pirmas kartas, xex, jie dar nežino, kas jų laukia. ????

                  Slovakijos Aukštieji Tatrai, bet jau prie mūsų miestelio labai gerai prižiūrėti. Čia galima rasti labai daug maršrutų, visi jie sutvarkyti ir aiškiai pažymėti. Nors žmonių, bet jau šiomis dienomis čia mažai.

                  Mūsų pasivaikščiojimas truko kiek daugiau nei 4 valandas. Teko ne kartą bristi per upelius, eiti miško takais, ropštis uolomis bei kilti į gan statų kalną. Pasiekus viršūnę, vaizdas atpirko visas įdėtas pastangas, nors ir pūtė ledinis vėjas, bet Tatrai iš čia sukūrė magišką vaizdinį.

                  Truputis kavos, keli sumuštiniai ir šokoladas leido greitai atgauti jėgas, o nusileidimo meistrai (NEKO Trail Runners), apsiginklavę savo įranga, nurūko į apačią kosminiu greičiu. Mes užtrukome šiek tiek lėčiau, xex.

                  Kadangi manęs vakare dar laukė Recovery run, tai aš jį sujungiau šiek tiek su trail bėgimu Tatruose ir iki namų parsiradau bėgdamas. Po visos dienos ant kojų, aš gerai žinojau, kas manęs laukia artimomis dienomis.

IV diena. Antradienis

                  Kojos medinės, nulipti / užlipti į antrą aukštą ne pats maloniausias užsiėmimas, bet gyventi galima. Tempimo pratimams / apšilimui prieš išbėgimą skyriau 15 min., nes norėjau maksimaliai gerai pasiruošti šios dienos bėgimui – 20 km progression run. Tai yra greitėjantis bėgimas, kurio metu nekreipiau dėmesio į pulsą. Greitis pradžioje buvo apie 4:30, na o pabaigoje pasiekiau 3:30. Va šis darbas mane išsunkė kaip reikiant. Kaip tyčia, šiandien saulė buvo itin aštri, o vėjo gūsiai tikrai nepalengvino gyvenimo, na bet čia tik šalutiniai veiksniai, kurie daro mus atsparesniais (tikiuosi). Po šios treniruotės, elektrolitai, BCAA, bananai buvo pats skaniausias dalykas ????

                  Atėjus vakarui, prisiversti išbėgti 10 km recovery run buvo ne itin lengva, nes kojos vis labiau jaučiasi ir reikia kaip minimum 2 km, kad raumenų skausmas praeitų. Linksma. Tačiau kilometrų bagažas su kiekviena diena pilnėja su dideliu pagreičiu. Judam pirmyn.

V diena. Trečiadienis

                  Visiems šiandien poilsis, laukia žygis į Mažuosius Tatrus, bet mano individualiame plane poilsis nėra numatytas. Tad ryte itin lengvai prasijudu 16 km. Pulsas  po antradienio tempo ir pirmadienio trail pakilęs, tai rodo, kad darbas buvo padarytas stiprus, o kojos tiesiog rėkia man: „Daliau, gal darom poilsį, aa?“

                  Po Tatrus vaikščiojome geras tris valandas, visą tą laiką aš vilgausi gale 😀 Mano kojos kardinaliai atsisakė lipti į višūnę, o apie nusuleidimą, negalėjo būti nė kalbos. Štai kaip mane veikia įkalnės ir nuokalnės, fantastika! Pati didžiausia laimė, kad žemyn leidomės keltuvais, paprasta, greita ir neskausinga 😀

                  Kalbant apie Žemuosius Tatrus, Chopok viršūnė, kurią galima pasiekti keltuvais, tarsi didžiulis skruzdėlynas, žmonių daugiau nei per juoduosius penktadienio išpardavimus prekybos centruose. Norint padaryti keletą kadrų, reikia keletą minučių pastovėti eilėje, bet vaizdai užburiantys.

                  Vakare norėjome rasti sauną, tai būtų būvę atgaiva kūnui ir sielai, deja, po ilgų klajonių ir paieškų nieko gero neradome. Keletas vandens atrakcionų parkų, deja, bet nieko bendro su sauna pasiūlyti negalėjo. Dalis mūsų atsigaivino ežero vandenyje, aš likau grožėtis tolumote matomais Tatrais.

VI diena. Ketvirtadienis

                  Po itin ramaus, bėgimo prasme, trečiadienio, ketvirtadienis tapo ta diena, kurios metu reikia „pasirinkti“ kilometrų. Rytinės ir vakarinės treniruočių bendras kilometrų skaičius gavosi virš 30. Kažko labai ypatingais sunkaus nebuvo. Tik pastoviai kepinanti saulė atimą dalį energijos, o grįžimas į namus darosi vis sunkesnis (paskutiniai 5 kilometrai – lengva įkalnė). Tad jeigu pirmomis dienomis ji beveik nesijuto, tai dabar, ši atkarpa kerta per kojas.

                  Būtent tokiomis, laisvesnėmis dienomis, aš žymiai daugiau dėmesio skiriu bendram fiziniui. Kažko labai daug ir ypatingai nedarau, bet presas / nugara, būtinas dalykas. Tereikia truputi labiau apsileisti ir tai ženkliai “kertą per kūną”. Tad bendras fizinis ir tempimo pratimai man yra prioritetas saugantis nuo traumų. Žinoma, aš vadovaujuosi ir ta mintimi, kad pradžiai žmogus turi būti stiprus, o tada galima iš jo lipdyti sportininką.

VII diena. Penktadienis

                  Tiesą pasakius, aš nepamenu, kada paskutinį kartą esu bėgiojęs septynias dienas iš eilės. Esu pripratęs bėgioti 6 dienas, tad šią dieną mano organizmas yra pratęs ilsėtis, bet šiandien jis „gavo staigmeną“ – 18 km easy run. Realiai paėmus, tai yra visiškai lengvas darbas man, bet kiekvienas kilometras bėgosi per lengvą prievartą. Nors pulsas, atsižvelgus į nuovargį ir bėgimo tempą, gan žemas, bet savijauta, sakykim įdomi.

                  Žinoma, galima pagalvoti ir apie tai, kad mano pasąmonė ruošiasi rytojaus uždarymo fiestai ir taip mane bando apsaugoti 😀

                  Aš labai ilgai galvojau ir dvejojau, kaip čia tinkamai išdėliojus krūvį per visas 8 stovyklos dienas, kad būtų pasiektas optimaliai maksimalus rezultatas ir nieko protingiau nesugalvojau, kaip dirbti visas dienas, nedarant per daug „juodo“ darbo, ko išvengti, iš dalies nepavyko. ????

                  Tačiau, manau, kad tai buvo teisingas sprendimas, nes laiko atsigavimui dar per akis, o kitos progos tiek laiko skirti kokybiškam sportui, dabar ilgai nebus. Jono sudėliotas planas, idealiai atitiko mano fizines ir psichologines galimybes.

VIII diena. Šeštadienis

Ši diena skirta stovyklos uždarymo šventei trasoje. Šiandien ne tik aš, bet ir visa NEKO Runners komanda gavo dovanų Lon run su tempo run elementais bėgimo viduje. Daliai komandos, šios dienos bėgimas, kilometrų prasme, yra istoriškai svarbus – ilgiausias bėgimas non stop karjeroje.

                  Prisipažinsiu, aš su jauduliu laukiau šios dienos, net ryte atsikėliau 30 min anksčiau, kad spėčiau lengvai užkąsti ir bėgimo trasoje nebūtų jokio „oi“ dėl pilvo. Tai gi, šiandienos planas – 35 kilometrai. Tai nėra nei daug nei mažai, bet man čia hmmz, velniškai daug, ypač bėgant tai 8tą dieną aukštikalnėse. Prie viso to galima pridėti ir tai, kad šiame bėgimo numatytas ir „persijungimas“ į tempo run, kuris labiausia ir kėlė nerimą.

                  Šis rytas, ne tik man, bet ir visai komandai buvo ypatingas. Dar nebuvo nei vieno ryto, kad visi būtų tokie susikaupę ir tylus. Vis gi lengvas psicholinis spaudimas tvyrojo ore. Visi žinojo, kad tai stipriausias darbas stovyklos metu, o prie viso to, aplinkybės taip susiklostė, kad ši diena viena iš karščiausių ir danguje neįmanoma rasti nei vieno debesėlio.

                  Bėgimo vyravo kažkokia mistika, velniava, bėgosi itin lengvai, pasidarė truputi sunkiau tik nuo 20 km. Atrodė, kad lėtėju, kojos su kiekvienu kilometru kilnojosi vis sunkiau, bet tai neturėjo jokios įtakos bėgimo greičiui. Jis laikėsi stabilus ir kisdavo tik įveikiant įkalnes arba kai užpūsdavo vienas kitas vėjo gūsis, kaip tyčia jų šiandien buvo daugiausia, nors galbūt tai labiau vaizduotės vaisius 😀 Viso bėgimo metu vargino saulė, ji degino odą be jokio gailesčio. Net man, tripinės šilumos mėgėjui, buvo karštoka.

                  Taip kepant, atėjo tempo run elemento eilė, mano paties nuostabai, tai nebuvo kažkas labai sunkaus. Taip, kojų kilnojimui reikėjo įdėti pastangų, bet tai manęs nenužudė.. ir tada atėjo eilė paskutiniems penkiems kilometrams. Aš dar ilgai nepamiršiu tos įkalnės – toks jausmas, kad ji buvo be pabaigos, o bėgant galvoje sukosi Mindaugo V. Frazė po pirmos dienos bėgimo į ją: „pfff, bėgasi lengvai, toks jausmas, kad nėra jokio kalniuko“. Taip, tada gal ir nebuvo, bet dabar tai „pjovė“ 😀

                  Tačiau viskas turi savo pabaigą. Baigėsi ir mano Long run, kuris nebuvo jau toks baisus, kaip atrodė ant popieriaus. Na tik kokią valandą po bėgimo buvo šiek tiek sunkiau vaikščioti, bet šaltas dušas viską pastatė į savo vietas.

                  Taigi stovyklos darbai įveikti, galima judėti namo! ????

Rezume

                  Stovykla truko 8 dienas, per jas padaryta 12 treniruočių, nubėgta virš 200 kilometrų. Man tai yra didžiausias kilometrų skaičius per tokį laikotarpį, bet jaučiuosi gerai.

                  Kiek suvalgiau bananų ir kitų vaisių, nežinau, bet jų buvo daug. Daug buvo ir kavos bei grill maisto. Būnant tokioje nerealioje aplinkoje su savo žmonėmis, grill vakarienės buvo tarsi atpildas už dienos žygdarbius.

                  Per laisvą laiką, pasidarėme keletą mini ekskurisijų, du kartus hike‘inom kalnuose, aš perskaičiaus 2 knygas.

                  Tai ne stovykla, o kažkoks fantastinis kosmosas!

                  O pats svarbiausias dalykas visos stovyklos metu buvo mano NEKO Runners ir Trail bėgikai. Jie taip pat padarė ne ką mažesnį darbą, dalyvavo visose veiklose ir sukūrė vienie kietiem neužmirštamą stovyklą Slovakijos kalnuose!

Pabaigai galima pridurti, kad Tomas G. ir Miglė prabėgo ilgiausius savo Long run’us apskritai, Indrė K. pagaliau gavo galimybę nors truputi pabėgti nuo darbų. Asta A. nepraleidžia progos pakeliauti po kalnus ir mums visiems parodė, kad jai nėra baisus joks kilometrų skaičius per savaitę. Mindaugas V. tęsią pasiruošimą maratonui ir planuoja gerinti savo asmeninį rekordą. Naujausias Neko šeimos narys Dainius S. sėkmingai prisijungė prie mūsų kompanijos, įnešdamas daug juoko ir gerų emocijų. Trail bėgikai, Mindaugas G. ir Justas U. padarė protu nesuvokiamą darbą tiek valandų skaičiumi, tiek kilometrų. Pagarba.

Taigi, stovykla 10/10 🙂