“Kas tas Kafka?”Paklausei lengvai kilstelėjusi galvą man nuo krūtinės, leisdama lengviems rytmečio šešėliams trumpam šmėstelti tavo juodose akyse. Švelnių žodžių aidas palengva nugulęs manyje, užpildė tuštumą, nutraukdamas užsitęsusios akimirkos žavesį. “Vyrukas, bijojęs mylėti ir būti mylimu” mestelėjau lakonišką atsakymą, suvyniotą į prašmatnumo skudurą. Žmonės taip daro nuolat – beprasmybei suteikdami prasmę, sukurtą iš spalvingų iliuziją lyg Hanso Kristiano Anderseno karaliaus rūbai. Tai užkoduota žmonijos genuose. Tik klausimas, ar tai nebuvo žiopla programuotojo klaida?
