5
Rgs
2018

Savaitgalio kelionė į Kosovą – jauniausią Europos valstybę

Noras keliauti manyje gimė skaitant Jack Kerouac romaną “Kelyje” (“On the road”). Tuomet dar buvau paauglys, kuris svajojo apie tai, kad vieną dieną, pasiėmęs tik kuprinę daiktų, pasileis keliauti po pasaulį be jokio aiškaus plano ar konkretaus tikslo. 

Aš žinau, kad šis troškimas iki šiol gyvas manyje, bet jis giliai giliai paslėptas po baimėmis, įsipareigojimais, nežinomybe, atsakomybe ir dar bala žino kuo. Na, o tam, kad vieną dieną ta ugnelė neužgestų arba nenuneštų man stogo, aš pasileidžiu į trumpesnes ar ilgesnes keliones. Pati naujausia šios (2018 m.) vasaros kelionė (iš serijos šiek tiek crazy) automobiliu: Vilnius – Priština – Vilnius.

Spėju, kad dalis jūsų pasigooglinsite, kas gi yra ta Priština ir kur ji yra, o sužinojus, kad tai Kosovo sostinė, kils klausimas – Kosovas, kas tai? Kur tai randasi? O gal toptels mintis, kad ten pavojingas laukinis kraštas, kuriame iki šiols vyrai vaikšto ginkluoti AK-47. Pačių įvairiausių minčių prieš keliaujant turėjau ir aš, tačiau kas ir kaip norėjau išsiaškinti pats, nuvykęs ir pamatęs viską savo akimis.

Ši kelionė, kaip ir dauguma panašių dalykų gyvenime, įvyksta spontaniškai: manyje gimsta noras atsidurti kelyje; surandu keletą crazy žmonių, kurie stipriai nesigilindami į kelionės detales, pasirašo keliauti kartu; porą kartų pasičatinam facebook’e; suderiname išvykimo laiką ir mes jau KELYJE.
Kelionė į priekį nebuvo lengva. Visi žinome arba bent jau esame girdėję, ką reiškia važiuoti per Lenkiją, jos keliais keliukais, kur kas kelis kilometrus pasitinka miestelio ženklas, apribojantis greitį iki – 50 km/h. Tačiau vienas du ir naktis pasibaigia, pasibaigia ir Lenkija. Tuomet Slovakija, Vengrija, Serbija ir Makedonija. Lieka dar „kelios“ valandos kelio, kurių metu atsiskleidžia keliavimo automobiliu žavesys: pokalbiai apie gyvenimą, muzikos klausymas ir dainavimas, knygų skaityvas, sustojimai kavos atsargų  papildymui. Ilgesnis sustojimas mūsų laukė Vengrijos – Serbijos pasienyje. Prisipažinsiu, va toks stovėjimas (2 val.) man nepatiko, tačiau tai yra kelionės dalis ir to nepakeisi.

Važiuojant Makedonijos keliukais, ne pačiais plačiausiais, viduje ėmė spurdėti jausmas – jau tuoj. Ir štai pasienis, čia nieko ypatingo nenutiko, tiesiog žalia korta, kurią įsigijau dėl šios kelionės netiko, teko nusipirkti vietinę. Kas, kaip ir kodėl nesigilinome, nes mūsų tikslas jau čia pat! Ir štai leidimas įvažiuoti duotas. Pirmasis įspūdis – daug statybų, ypač kelių remonto. Vėliau išsiaiškinome, kad Kosovas investavo ir toliau investuoja daug pinigų į šalies infrastruktūrą, tad čia gausu geros kokybės greitkelių, net ir kalnuotose vietovėse. Taigi, dar kelios valandos už vairo ir beveik po 30ies valandų GPS’as pranešė – ATVYKOTE.

Čia mūsų laukė siurprizas – pasirodo namai neturi numerių, tiksliau numerius turi ne namai, o kiekviena atskira laiptinė, BET jokio logiško numerių išdėstymo nėra. Kaip pvz. namas turi 5 laiptines, kurių numeriai maždaug tokie: 4, 87, 12, 103, 55. Taigi esame kvartale, kuriame pilna namų, laiptinių milijonai, apšvietimo beveik nerasta ir mes, 4 muškietininkai, beieškantys savojo skaičiuko Bandžiau susisiekti su buto savininku, bet atsakymas buvo paprastas: paieškokite ir rasite. Na, bet kas ieško, tas su vietinių pagalba, randa.

Bill Clinton

Radome savo 3 kambarių butuką, kuriame šiek tiek drėgna, WC įdomios geltonos spalvos, karšto vandens ne itin daug, lovos, na jos tiesiog yra. Tačiau viskas ok, nuovargis daro savo – reikia pamiegoti. 

Atsikėliau pirmas, skambant žadintuvui tam, kad susukčiau 10 kilometrų. Kosovo sostinė plento mylėtojams nėra pats svetingiausias miestas. Čia nerasite parkų ar panašių vietų, kuriose galima bėgioti. Tad teko sukti ratus miesto gatvėmis, pasidarant keletą selfie įdomesnėse vietose, vienas iš jų – prie Bill Clinton paminklo. Užbėgant įvykiams už akių, galiu pasakyti, kad kitos dienos bėgimą (long run) bėgau miesto pakraštyje, šalia trail rojaus. Čia daug kalvų, kalnų ir takų, kurie šio žanro mėgėjams išsprongdintų galvas, na o aš 20+ km sukau bėgiodamas 1.2 kilometro ilgo takeliu  pirmyn atgal. Šis voverės bėgimas narvelyje baigėsi audroje, kuomet pylė ledinis vanduo. Tokia vat įdomesnė patirtis. P.S. Po keletos valandų temperatūra vėl peržengė 30 laipsnių ribą.

Tam, kad jūsų neužknisčiau rašydamas, ką kaip ir kur matėme, surašau pagrindinius objektus, kuriuos vertėtų pamatyti/aplankyti būnant Prištinoje:

  • Bill Clinton statula – na įsivaizduokite, kad Fabijoniškėse (miegamasis rajonas Vilniuje) stovėtų Obamos statula. Įdomu.
  • New Born ženklas / paminklas – tai neseniai iškovotą nepriklausomybę įamžinęs paminklas (užrašas). Tik be haš’tag’o.
  • Motinos Teresės bažnyčia – bažnyčia.
  • Nacionalinė biblioteka – tai architektūrinis šedevras, internete dar geriau žinomas, kaip bjauriausias pastatas pasaulyje.
  • Turgus – mane visuomet žavi vietiniai turgūs, nes čia verda tikrasis gyvenimas.
  • Serbiškoji bažnyčia, ji yra šalia to bjauriojo pastato, tačiau visiškai apleista, nes juk ji serbiškasis paveldas.

Taip, tai yra viskas. Lankytinų objektų daug nėra, na, o tam, kad geriau suprastumėte, koks gyvenimas verda Kosovo sostinėje, važiuojam: gatvėse chaosas, daug pypsėjimo kai reikia ir dar daugiau – kai nereikia; gatvėse daug šiukšlių, nes vietiniams šiukšliadėžės neegzistuoja, na o šedevras, jie valgo daug saulėgrąžų bei riešutų (24/7); nemokamas parking’as – tai reiškia statau automobilį kur noriu; beprotiškai daug amerikietiškosios svajonės šlovinimo – angliški kavinių pavadinimai, parduotuvių klonai: Zaara, Berskha Mcdona (na čia jau restoranas) ir t.t.; šiek tiek purvo, kažkuo primenančio azijietiškas gatves; daug gero maisto kavinių (nuoširdžiai sakau, tikrai gero! Nustebino!); daug turkiškos kavos; mažai vakarietiško gyvenimo būdo.

Vietiniai beprotiškai draugiški, nors ir sunkiai kalba angliškai, bet yra geranoriški ir paslaugūs: vakarą nusprendėme praleisti haikinant kalnuose (jie supa visą Kosovo teritoriją) netoli kiti miesto. Keletas valandų kalnuose, visuomet atgaiva sielai. Grįžus iš kalnų jautėmės alkani (na kaip ir turi būti po judesio) ir čia pasireiškė vietinių draugiškumas. Paklausus apie vietą vakarienei, mes ne tik gavome super rekomendaciją, bet berniukas nuvedė į fantastiškai gerą restoraną, na iš tos serijos, kur baltos staltiesės ir pan. Žinoma, padavėjo pirmoji reakcija pamačius mus, buvo ne pati smagiausia (visgi buvome ką tik grįžę iš haihinimo), bet kai suprato, kad mes užsieniečiai, tai nusišypsojo ir tikrai labai draugiškai ir paslaugiai aptarnavo. Maistas buvo tikrai skanus. 

Keletas deatalių apie Kosovą: kainos Kosove nėra didelės, tačiau matosi, kad didelė dalis gyventojų gyvena skurdokai. Gatvėse daug išmaldos prašančių žmonių, auto parkas šiek tiek pasenęs, nors yra ir naujų automobilių. Na ir, žinoma, įdomus dalykas, jie tikri night life mėgėjai. Pirmą valandą nakties, miesto gatvės, barai, restoranai pilni ošiančių žmonių. Smagus nutikimas, kurį verta paminėti: vieno baro savininkas, mus visą vakarą vaišino įvairiausiais gėrimais, vien todėl, kad mes – užsieniečiai, o tokių čia pasitaiko itin retai. Kaip jis sakė, vyrauja stereotipas, kad čia vis dar nesaugu. Galiu drąsiai pasakyti, kad per dvi dienas, nė minutės nebuvo jausmo, kad aš esu nesaugus. Taip, galbūt prie Kosovo / Serbijos pasienio būtų kiek kitoks vaizdas, bet dėl laiko trūkumo iki ten nenusigavome. Ir dėl to paties saugumo ir užtikrintumo, mes į šalį ir iš šalies važiavome per Makedoniją, nes, kiek teko skaityti internetuose, kad pro Serbiją nėra patariama keliauti (Serbija nepripažįsta Kosovo nepriklausomybės paskelbimo).

Taigi reziume, jeigu būsite netoli šios šalies – užsukite. Man ji paliko įspūdį kaip šalis, kuri dar tik kuria savo indetitetą. Žinoma, jeigu esate crazy, galite kaip ir aš su draugais, nulėkti savaitgaliui, tik kelionė ilgoka.