4
Lap
2018

Ruth Ozeki „Knyga laiko būčiai“

Gerų knygų esame skaitę visi, bet kartais į mūsų rankas patenka knyga, kuri atitinka tos akimirkos nuotaiką. Ruth Ozeki romanas “Knyga laiko būčiai” nuo pirmos pastraipos atsidūrė mano skaitytų knygų tope.

Pirmasis dalykas, kurį noriu akcentuoti, tai skaitytojo ir rašytojo tarpusavio santykis. Jis išnyksta, o gal tiksliau susipina ir eina žingsnis žingsnin su kiekvienu nauju skyriumi. Esu skaitęs pačių įvairiausių kūrinių, bet tai kažkas kito, šį jausmą reikia patirti.

Jeigu tektų labai trumpai pasakyti apie ką šis romanas, pasakyčiau taip: tai praeities ir dabarties sąvokų praplėtimas į kitą lygmenį. Knygoje laikas yra, o gal tiksliau pasakius nėra apibrėžiamas taip, kaip mes (dauguma) jį suvokiame. Tam pasitelkiamas budizmas, kuris praplečia horizontą.

Nepykite, kad kalbu užuominomis, tačiau nenoriu pasakyti per daug. Saugau jus.

Kalbant apie romano veiksmą: 16-tė Nao patiria daugybę negandų, jos gyvenimas eina link.. suprantate link ko. Visą tai aprašyta dienoraščio forma, tad skaitydamas gali pajusti jos mintis, jos emocijas, jos požiūrį į gyvenimą. Tačiau, Nao turi vienuolę prosenelę, kuri  sudrumsčia paauglės gyvenimą ir priverčia šiek tiek kitaip pažiūrėti į tam tikrus dalykus. Šiose scenose, knygos autorė itin kūrybingai atskleidžia budizmo pasaulio matymo lauko.

Taigi, gyvenimas ir mirtis, dabartis ir praeitis, tam tikrų veiksmų atspindys ir matymas iš skirtingų kampų, visą tai susipynę šiame romane. Žinoma, nereikia pamiršti ir japonų kultūros  pasaulėžiūros, kuri keletoje vietų, man kaip europiečiui, atsiskleidė visiškai kitomis spalvomis.