7
Rgs
2019

Robert Seethaler „Tabakininkas“

      Kai mąstome, skaitome, kalbame apie 19 amžiaus vidurį, o ypač apie Europos gyvenimą, pirmiausiai įsivaizduojame dalykus, susijusius su I-uoju ir II-uoju pasauliniais karais. Potemių yra daugybė: karas ir jo poveikis žmogaus individui, politiniai ir ekonominiai veiksniai, nulėmę tolesnį pasaulio formavimąsi, postraumatinis periodas, holokaustas, diskriminacija, trėmimai, tam tikrų literatūrinių žanrų gimimas… Būtų galima tęsti ir tęsti. Bet pradėsiu apie Roberto Seethalero knygą „Tabakininkas“.

      Veiksmas prasideda Austrijoje likus vos keletui metų iki II pasaulinio karo. Nors knygoje tvyro prieškarinio laikotarpio įtampa, knyga ne apie tai. Visų pirma, tai kūrinys apie jaunuolį ir jo pasaulio pažinimą, apie vaikino išgyventus jausmus, pakilimus bei nuopolius. Tai knyga apie jauno žmogaus kasdienybę. Juk tuo metu žmonės turėjo savų, paprastų, buitinių, lyginant su karu – net banalių rūpesčių: pirmoji meilė, darbas, egzistenciniai klausimai sau ir pasauliui. Įsivaizduokite, kokius jausmus išgyvena jaunuolis, atradęs gyvenimo meilę ir čia pat ją praradęs? Bemiegės naktys, gyvenimo beprasmybė, chaosas. Tai knyga pilna paprastumo bei nuoširdumo, leidžianti nors akimirkai susimąstyti apie praeitį ne tik kaip apie istorinius faktus, bet ir apie žmonių išgyvenimus, niekaip nesusijusius su pasauliniais įvykiais.

      Autorius sugeba meistriškai „pabėgti“ nuo esamos situacijos, visą dėmesį perkeldamas į pagrindinio veikėjo poelgius, emocijas ir metamorfozes, tačiau nepamiršdamas mūsų grąžinti į realybę ir atskleisti to metų vyraujančias nuotaikas bei situaciją Austrijoje.

      Labiausiai mane sužavėjusi knygos dalis – jaunuolio pažintis su garsiu neurologu Zigmundu Froidu bei jų tarpusavio santykis, lydintis visą kūrinį. Mano akimis, ši injekcija R. Seethaltero kūriniui suteikė papildomos gyvasties, pavertusios jį tikru šedevru.