fbpx
Home Mano pasaulis / Mintys Peripetijos, atsparios laikui

Peripetijos, atsparios laikui

by Neko

Netikiu, kad šių laikų pasauliečių gyvenimiškos peripetijos, dvasinės kovos, egzistencinės minčių raizgalynės ir viskas, kas dar likę ir tilptų į vieną iš plačiausių savokų „žmogus”, ženkliai skirtųsi nuo neatmenamais laikais gyvavusių namų ūkių (uch, kaip man lipo ši sąvoka). Mąsčiau, ar daug adekvatesnis ir gilesnis gyvasties narpliojimas būtų, (ne)prisirišant (kaip suprantate, galimi keli scenarijai) prie technologijų raidos. Paneigti jos įtaką žmonijos kelionei per laikmečius yra absoliučiai neįmanoma.

Už tokio pobūdžio anarchinę sapalionę, pirštinę į veidą metusią žmogystą būtų galima užmėtyti sukietėjusiomis dantiraščio knygomis arba pridalinti dislike’ų, kas būtų šių laikų analogas. Žinoma, žmogui turinčiam begalinį užsidegimą, milžiniškus resursos drąsos (be jokios abejonės, turinčios kvailo naglumo priemaišų) ir tikinčiam savosiomis mintimis, galima būtų stoti į kovą, tvirtinant, kad rato išradimas, pirmosiomis, dujinėmis lampačkomis apšviestos, gatvės ar dronai, kurių greitu metu danguje bus daugiau nei balandžių, nepaveikė žmogaus sielos kertelių. Ar aš pasiruošęs tokiai kovai? Po paraliais, tikrai ne. Aš net nežinau, ar tikiu egzistuojant sielai, o mano istorijos ir teologijos žinių bagažas primena benamio valdomą nekilnojamo turtą kiekį. Tad palikęs technologijas kiek nuošaly, pasitelkiu savo numylėtus ginklus: begalinius literatūrinius klodus  ir žvitrųjį protą.
Pradėkime trumpai ilgą, o gal ilgai trumpą kelionę po raizgalinių analizės labirintus nuo Kafkos. Tai daugybės intelektualių sielų pamėgtas rašytojas (nieko tokio, kad esatę skaitę tik keletą „Metamorfozių” ištraukų prieš lietuvių k. pamokas, aš nušviesiu jūsų kelią). Jo gyvenimas, deja, bet itin trumpas, simbolizuoja baimę. Baimę gyventi monotoniškai pilką ir neišsiskiriantį iš minios gyvenimą, baimę pasirinkus konservatyvesnį kelią, prarasti jaunatvišką laisvės juseną, baimę pasenti ir likti vienam (nemylimam). F. Kafka liūdnai tobulas mėtymosi pavyzdys. Klausiate kaip tai nutiko? Prašom. Keliais sakiniais brūkštelsiu (tik jūs pažadėkite, kad pasidomėsite jo biografija). Vos tik radęs (nežinau kvailesnio žodžio, apibūdinančio įsimylėjimą) savajai sielai gyvenimiškąją pakeleivę, išsigąsdavo. Jį apnykdavo abejonių šuorai dėl jausmų tikrumo ir amžinumo. Nespėjęs rasti, paleisdavo, o netekęs, įrodinėdavęs, kokią klaidą įvykdęs. Kafkos gyenimas tikrų tikriausia amerikietiškų kalnelių analogija: įsimylį – būna laimingas, tampa nelaimingu (nes yra laimingas) ir išsigandusiu – atstumia, pabėga, praranda, tuomet vėl įsimyli.. ir istorija kartojasi. Taip daužydamas save (deja, ir kitas, nes jų būtą ne vienos) į smulkiausius krislelius, atrasdavęs fenomenalių idėjų, virtusių literatūros šedevrais. Sakykite, kaip manote, o šiais laikais žmonijos, ar neslegia kafkiškų baimių šydas? Kaip dažnai saugumas ir pastovumas tampa nuoboduliu ir yra metamasi į nežinomybės jūras? Žmonės keičia darbus, nes kafkiškoji padermė klykia neužsibūti, įsimylėję žmonės galiausiai praranda vienas kitą, nes leidžia jausmams nugaišti, žinant, kad Tinderis pilnas žuvyčių, šeimos vyrai ir moterys pavargę nuo rutinos, pasineria į naujus potyrius, grąžindami šeimai ugnelę. Žmonija nesikeičia, jai reikia nuopolių, kad galėtų pakilti, o pasiekus epogėjų, jis tampa plokštuma. Kafka yra tik vienas iš pavyzdžių.

Ar norėtumėte būti amžinai nauji, sėkmingi ir žavūs? Tikiu, kad taip. Apie tai repuoja Jay-Z (nors Eminem yra geriau) dainoje „Forever young”, apie tai rašė opiumo maestro, Oskaras Vaildas, romane „Doriano Grėjaus portretas” (galimai vieną kitą pastraipą esatę užčiuopę ar bent jau matę filmą). Tai pasakojimas apie vyruką, gavusi unikalią dievo/velnio (savitas požiūrio kampas) dovaną – nesenti. Žinoma, šuo (draugė latvė sako „šo) juk turi būti kažkur pakastas – vietoje jaunuolio ima keistis jo portretas. Visos šėlionės, nutrūktgalviškumas, nuodėmės, laiko žymės atsispindi paveiksle, jis sensta ir bjaurėja. Skamba idiškai. Tačiau lazda turi du galus (nežinau, ar dar kas nors vartoja šį posakį). Po daugelio metų (kaip netikėta, ane?) į Doriano Grėjaus pasaulį užklysta apšvieta (po ne vieno sukrėčiančio įvykio). Dorianas pradeda gyvventi teisuolišką gyvenimą. Tačiau tai tėra tuštybių cirko parodija, hedonizmas cirkuoliuoja jo esybės plotmėje,  o suvaidintos paviršutiniškumas galiausiai atsispindi portrete. Kuo viskas baigėsi, nuspėti nėra sunku… Šių laikų žmonija (dalis jos) yra tobulos Doriano kopijos, ieškančios lengvo kelio į sėkmę, šlovinančios blizgesį ir vertinančios tuštumą lyg Šventąjį Gralį. Tik Tok’o karailatės ir karalaičiai, bemoraliai influenceriai ir jų sekėjų minios, moterys su dirbtinai sukurtais veidais, vyrai, matuojantys įtaką pinigais. Visi jie/mes – Doriano vaikai.

Pagalvokime, ar rastume dorybių, nuodėmių, troškimų, vilčių, egzistencinių pamąstymų, nuopolių, laimės paieškų, kurios  išnyko ar kito, lekiant tūkstantmečiams? Vargu. Mąstau, vargstu, bet niekas nešauna į galvą. Nusikeliu mintimis į Egiptą, kuomet buvo statomos piramidės, vaizduojančios šlovę ir valdžią. Keliauju kartu su Magelanu aplink pasaulį, pakilęs į kosmosą su Gagarinu žvelgiu į mažytę Žemės planetą, išnykstu kartu su paskutiniuoju Patagonijos gyventoju, už kurio galvą buvo sumokėta premija, tampu uždraustas lyg Dostojevskis, kurio mintys tapo nuodingomis sistemai. Keičiantis laikams, mes išliekame varomi tų pačių pirmapradžių instinktų, kurių sukeltos audros, palieka neišdildomus įspaudus… tiek jau to – sieloje (gal reikėtų pradėti ja tikėti).

Paskutiniąją pastraipą, kuri kartu atstos ir pabaigos žodį (lyg Beethoven’o „Opus 111”  sonata, kurios antrojo veiksmo pabaiga tokia stipri, kad trečioji dalis būtų nusikaltimas žmonijai) skiriu muškietininkams. Taip, tiems šauniems Aleksando Diuma vyrukams, ginkluotėms špagomis. Man jie tobulai simbolizuoja žmonijos susiskaldimą. Mėlynieji niekuomet nepripražins raudonųjų tiesų, kovodami už savo tezes, už savo karalių. Sakykite, o šių laikų pasaulietišas pasaulis nėra kažkuo panašus? Tik špagas pakeitė socialiniai tinklai. Žmonija ir toliau susiskaldžiusi gina savuosius išrinktuosius lyderius, įsitikinimus, vertybes. Taškelių gerbėjai kovoja prieš gandrus, trumpistai nekenčia demokratų, vakcinatoriai plėšosi su anti(prieš _viską herojais). Dialogo nebuvo tada, dialogo nėra ir dabar (žinoma, nereikėtų suabsoliutinti, bet supraskite, kad aš minimaliai hiperbolizuoju, tam, kad būtų aiškesnis bendras vaizdelis. Žinoma, viskas yra daug sudėtingiau). Gyvename tokioje pat mišrainėje, kurioje gyveno Kafka, Vaildas, Diuma. Keičiasi tik išoriniai instrumentai, o vidinio pasaulio peripetijos, jos užgrūdintos laiko, yra atsparios pokyčiams.

Jeigu Jums patinka mano rašliavos, galite sėkmingai jas paremti vienu baksu NEKO PATREON’E

 

0 comment
4

You may also like