15
Lap
2017

Paramos renginio „Bėk už sveikesnę ateitį“ mintys

Ar iš tiesų, norint daryti gerus darbus, reikalingas pastūmėjimas iš šalies? Ar vienas žmogus gali pakeisti nusistovėjusią tvarką? Kodėl aš turiu būti visuomenės dalimi? Tokie ir dar begalybė panašių klausimų galėtų būti TED kalbėjimo temomis, tai galėtų būti mamų forumo diskusijų objektais, lygiai taip pat tai gali būti klausimai, gyvenantys daugelio mūsų mintyse.

Būtent lapkričio 11 d. vykęs paramos renginys, kurio metu buvo renkamos aukos onkologinėmis ligomis sergančių vaikų svajonėmis pildyti ir yra atsakymas į pirmąjį klausimą. Daryti gerus darbus, nesvarbu kokio mąsto jie būtų, mums nereikia leidimo.

Mintis surengti tokio pobūdžio renginį kilo prieš gerą pusmetį, tačiau, tam reikėjo rasti nemažai laisvo laiko ir įdėti daug darbo. Su pirmuoju aspektu, man, kaip ir daugumai daugumai XXI a. gyventojų yra problema, tačiau, darbo aš nebijau. Todėl, mintys apie šią akciją manęs neapleido ir jomis pasidalinau su savo gera drauge Egle Balčiūnaite. Jos atsakymas, be akimirkos dvejonės, “Tai, darom” man buvo beprotiškai didelis motyvacijos ir energijos užtaisas.

Į klausimą, kodėl sugalvojau organizuoti tokį renginį, pateiksiu du gerai apgalvotus atsakymus:

  1. Esu iš tų žmonių, kurie galvoja, kad gyvenime yra per daug egoizmo: dauguma gyvena savo pasauliuose, kuriuose žodis “AŠ” dažniausiai tampa mūsų gyvenimo būdu ir stipria hierarchijos išraiška. Viskas, ką žmonės dažniausiai mato, tai tik savo asmeninius rūpesčius, dažniausiai ieško asmeninės egzistencijos, socialinių, buitinių ir kitų savo negandų sprendimo būdų. Kas be ko, be neigiamų aspektų yra ir daugybė teigiamų: asmeninės gerovės kūrimas, savo poreikių tenkinimas (nesvarbu kokia ir kieno sąskaita) ir t.t. Žinoma, negalima teigti, kad tai yra blogai, tačiau, šiems žmonėms dažniausiai atrodo, kad toliau už savojo “AŠ” lauko gyvenimas nevyksta. Turiu spėjimą, kad tai sąmojingumo trūkumas. Juk žmonės jautriai reaguoja į nelaimes, noriai prisideda prie “Maisto banko” rengiamų akcijų ar dalyvauja kasmetinėje iniciatyvoje “DAROM”, kartais žavisi ir  pagiria tuos, kurie stengiasi visuomenės labui, o būna kartais juos išvadina dėmesio stokojančiais (priklausomai nuo nuotaikos). Kai tuo tarpu, man patinka būti gyvenimo “panku” ir kartais eiti prieš srovę. Šiuo atveju, aš stengiuosi žiūrėti plačiau (specialiai parašiau “stengiuosi,” nes lygiai taip pat, kaip ir dauguma žmonių, paskęstų savojo gyvenimo peripetijose) bei įžvelgti nematomus dalykus (jie matomi, tik ne visi nori juos matyti). Stipriai tikiu, kad nors retkarčiais turėtume išlipti iš savojo “AŠ” lauko ir šiek tiek pagalvoti apie “MES”. Skambės labai banaliai, bet kai aplink mus supantys žmonės yra laimingi (prie to kiekvienas iš mūsų galime prisidėti), ta gera nuotaika lyg virusas užkrečia mus visus. Patikėkite, gyventi visuomenėje, kurioje jautiesi nepamirštas ir suprastas yra daug prasmingiau ir saugiau, nei statytis barikadas saugant savąjį “AŠ”. Tad mano renginys buvo skirtas parodyti, kad MUMS rūpi ir kad MES nepamirštame vaikų, kurie sunkiai serga ir neturi pilnavertės vaikystės. Manau, kad kažką daugiau sakyti šita temą neverta. Kiekvienas iš mūsų suprantame šios istorijos svarbą.
  2. Jau minėjau, kad esu gyvenimo “pankas” ir mane šiek tiek erzina istorijos apie transformacijas. Taip, neneigsiu, kartais istorijos apie geraširdžius žmones motyvuoja, apie tuos, kurie didžiąją gyvenimo dalį darė “hmmz”, o gal tiksliau pasakius su kiekviena diena vis smuko žemyn, o vėliau jiems nušvito dangus, persijungė galvoje keli svertai ir jie tapo gerovės puoselėtojai ir gerų darbų kalviai. Man šiek tiek banalu, kad geri darbai ir nauji pašaukimai atsiranda tik pasiekus dugną arba susidūrus su sunkiomis sveikatos problemomis. Pasikartosiu, kad tai yra suprantama, bet mano istorija kitokia. Nemanau, kad mano gyvenimas ėjo žemyn ar jame buvo kažkokių nuopuolių. Nusprendžiau imtis šio projekto, nes manau, kad tai yra gerai, nes tikiu, kad įgyvendinti kilnius tikslus nereikia jokio gyvenimo spyrio į užpakalį. Viskas, ko reikia, tai noras ir šiek tiek sąmojingumo.

Galėčiau valandų valandas buitiškai filosofuoti šiomis temomis, tačiau, trumpas šio renginio apibendrinimas būtų toks, kad kartu su olimpiete Egle Balčiūnaite ir Rimanto Kaukėno paramos fondu man pavyko:

  1. Supažindinti žmones su lengvąja atletika.
  2. Padaryti dviejų valandų treniruotę, kurios metu buvo daug juoko, gerų emocijų ir žinoma sunkaus darbo.
  3. Padaryti n+k skaičių burpių, kurie su “ToGetFit” komandos pagalba virto auka vaikams.
  4. Surinkti 672 eurai, kurie padės išpildyti gal net keletą onkologinėmis ligomis sergančių vaikų svajonių.
  5. Parodyti, kad kartu mes galime tikrai daugiau negu galime įsivaizduoti.

 

Dar kartą noriu padėkoti visiems dalyvavusiems! Tai buvo nuostabu ????