13
Geg
2020
pakeliui namo

Pakeliui namo

     Šiandien nusprendžiau mirti. Diena prasidėjo įprastai. Pusryčiams suvalgiau pusiau kietai virtą kiaušinį ir du sumuštinius su gražiai supjaustytais avokado griežinėliais ant viršaus. Taip, sutinku, tai kelia pasibjaurėjimą, kad toks senis kaip aš rytais kemša hipsterių šlovinamą maistą, prieš tai nepadaręs dvidešimt penkių fotografijų. Pasibjaurėtinas įžūlumas. Tiesą pasakius, dėl šios rytmetinės tradicijos kaltas vienas iš daugelio “Netflix“ serialų. Pamenu, spoksodavau, kaip raumeningas ir tolygiai įdegęs samdomas detektyvas, kiekvienai serijai įpusėjus, barškindavo savo klientes, o rytais šlamšdavo sumuštinius su tuo avokadu. Tai būdavo geriausias jo atrastas vaistas sekso pagirioms malšinti. Žinoma, dabar to šūdo aš nebežiūriu, bet avokadai mano gyvenime pasiliko.

     Į biurą nevaikštau jau kelerius metus. Mano partneriams – tai tikras palengvėjimas. Jie gali laisva valia valdyti mano sukurtą ir dvidešimtmetį tirono, kokiu jie mane laiko, ranka puoselėtą verslą, nesibaimindami, kad knisiu jiems protą. Turime milžiniškos apimties taisyklių rinkinį, kurio esmė telpa viename sakinyje: kai manęs fiziškai nėra valdybos susirinkime, mano balsas priskaičiuojamas prie daugumos. Tie šunsnukiai mėgaujasi laisve galvodami, kad šis kuoktelėjęs senis nesuvokia, ką daro, atidavęs įmonės valdymą į jų rankas. O iš tiesų, brangieji, tie šunyčiai pradėjo tik dar daugiau dirbti bei kalti man dar daugiau pinigų. Tiesa, kapitalas man jau seniai neberūpi. Malonumą kelia tik tų kietakakčių mulkinimas.

     Po šio ryto nušvitimo mano krūtinę užplūdo keistai jaudinantis pojūtis. Tai pakylėjimo, adrenalino, lyg pirmą kartą su tėčiu eičiau į mėgstamiausios krepšinio komandos rungtynes, ir nežinomybės mišinys. Tik dar nesugalvojau, kaip tiksliai užbaigsiu savo gyvenimo Odisėją. Nenoriu kvailu kontempliavimu gadinti šventinės nuotaikos. Šią smulkmeną palieku vakarienei. Snobiškai praleisiu vakarą pas Stenlį. Nesuprantu, kodėl jo restoraniūkštis yra gavęs tą žvaigždę. Kita vertus, nereikia savęs apgaudinėti. Visas pasaulis eina per aną galą. Matyt, pasisekė ir jam. Šios mintys priverčia mane šyptelėti. Įdomu, ar visi nusprendę mirti, galvoja apie „Michelin“ žvaigždžių gavimo subtilybes?

***

     Įsėdęs į automobilį nė akimirką dėl nieko nesudvejojau . Iš pradžių užsuksiu kavos, o tik tuomet važiuosiu atsiimti kostiumo. Kokia kvailystė, kad pačiam tenka vykti, o atsiimant dar kartelį pasimatuoti iki paskutinio siūlo išprievartautą pirkinį. Jokios abejonės – tai tinginių italiūkščių pramanyta ceremonija, siekiant prastumti laiką tarp espresso, miego ir glamonėjimosi ritualų.

      – Ciao, Luca, kaip laikaisi? – užrėkiu, dar tik žengdamas pro duris. Salonas šlykščiai baltas, sterilus ir dvokiantis pigiu blizgesiu. Mano senelis sakydavo, kad dovanojant mėšlą jo nebūtina suvynioti į dovanų pakavimo popierių.

     – Ciao, amigo, mano senas bičiuli, – tiesdamas į mane savo šakalius sucypė dizaineris. Be jokios abejonės, mes apsikeitėme visais būtinais ritualais.
Skųstis negaliu. Kostiumas tinka tobulai. Tik sagos. Jos kaip visuomet – šlykščios. Nesuprantu, kodėl iki šiol aš nė karto apie tai neužsiminiau šiam pinigų vergui. Nusprendžiu, kad apie tai užsiminsiu kitą kartą. Palaukite. Ši mintis vėl privertė mane šyptelėti.

***

     Gatvėje eismo beveik nebuvo. Tik vienas kitas picų išvežiotojas suko ratus. O aš namo grįžti neskubėjau. Iki vakarienės dar buvo likęs pusdienis. Dažniausiai tokiu metu važiuodavau pažaisti golfo ar paplaukioti baseine. Tačiau šios dienos tokiomis nesąmonėmis aš tikrai negadinsiu. Klausytis Lario istorijų apie akcijų biržos “smagias” naujienas ar įgyvendinti dar vieną trenerio sugalvotą treniruotę? Tingiu. Šiandien švęsiu.
Kai prieš keletą metų mane paliko žmona, noras švęsti ir linksmintis nuvyto it nelaistomas buksmedis. Žodžio “paliko” čia vartoti nederėtų. Cituojant garsiąją bestselerių autorę (mano žmona kepė vieną po kitos, nelaimingoms karvėms skirtas meilės istorijas), mano trumparegiškas ciniškumas ir jos alkana siela galiausiai pametė viena kitą… Aš pasakysiu kitaip: šiuo metu ji jodinėja ant savo studento, o prieš tai mano nuomonę šiuo klausimu ji nuleido į klozetą.

     Nusprendžiau nuvykti prie jūros. Oras ne pats maloniausias, bet šiuo metu galima rasti vieną kitą nuošalesnę užuovėją. Galėsiu ramiai paskaityti! Sakyčiau, kad tai kvailokas pasakymas , . Juk ar kas nors skaito neramiai?

     Ant galinės automobilio sėdynės mėtosi keletas neseniai įsigytų knygų. Turiu kvailą įprotį. Prisiperku knygų, o tuomet jas visur išmėtau net nepradėjęs skaityti. Psichologė tai įvardijo kaip „siekiamybę aprėpti daugiau nei leidžia manosios galimybės. Ši manija yra vaikystėje patirtų traumų refleksija nūdienoje.“ Šis genialus jos išvedžiojimas kainavo man 700 eurų. Aš už 7 eurus galiu jums pasakyti, kad mamos netektis, sulaukus vos penkerių, bei buvimas bokso kriauše tėvo akyse, sukelia dar ne tokių refleksijų. Tas gyvulys talžydavo mane kabelinės televizijos laidu, kiekvieną kartą jam pralošus pinigus virtualiose žirgų lenktynėse. Turbūt niekam nekyla abejonių, kad mano egzistencija ir žirgo, kurio numeris yra 7 nesėkmės, turi tiesioginę koreliaciją.

     Jūros ošimas turi magiškų galių. Jis sulėtiną laiko tėkmę ir leidžia pasinerti į prisiminus. Bėda tik tame, kad daugumą jų, aš su mielu noru pamirščiau. Tačiau būna ir svaigių prisiminimų. Pamenu, kaip pirmą kartą pamačiau savo būsimą, dabar jau ex-žmoną. Ji vilkėjo juodus marškinėlius su užrašu “Nirvana”, rankoje smilko cigaretė, o ant nugerto kavos puodelio puikavosi raudonų lūpdažių pėdsakai. Margaret skaitė Jacko Keroauc’o romaną “Kelyje”. Dieve, ši moteris tada atrodė kaip laisvės ir nepriklausomybės simbolis.

    Šiuos prisiminimus sudrumstė klykiančių vaikų būrelis. Jie lakstė pirmyn atgal it “Duracell” kiškiai, mėtėsi smėliu, o triukšmo kėlė daugiau nei galėjo pakęsti mano kantrybė. Jeigu tai būtų buvusi eilinė diena, pasiutėlių tėvams būčiau atskaitęs moralą apie nepagarbą aplinkiniams. Individai, auginantys mažuosius plėšrūnus, laikui bėgant praranda įgūdžius orientuotis aplinkoje. Jiems nuolat tenka priminti, kad mažųjų šiknių keliamas alasas yra tik jų pačių reikalas ir aplinkiniams šio spektaklio nesinori nei matyti nei girdėti.

      Grįžęs į realybę, įnikau toliau skaityti. Michelio Houellebecq‘o mintys skrodė mane kiaurai it amūro strėlės, plieskiančios dar skaistaus jaunuolio širdį. Nesuprantu, kodėl šis autorius dar gyvas? Žinoma, aš džiūgauju, kad jo kūno nesuvarpė 9mm kulkos, ar koks nors asilas neišbandė ant jo plieninio draugužio. Pasaulis netektų didžio žmogaus, bet tik maža dalis tą suprastų. Žmogžudystė ir savižudybė – du galimi gyvenimo užbaigimo šou. Tik vienu atveju tu esi žvaigžde, o kitu – nevykėlis. Patys nuspręskite, kuriuo atveju esi kuris.

      Po keleto valandų skaitymo jaučiausi kaip išprievartautas. Užpakalį gėlė nuo nepatogaus sėdėjimo, o galvoje mintis sukosi ratu lyg būčiau įšovęs keletą grybų. Michelio kūryba savo darbą atliko tobulai – į patręštą dykumos žemę įmetė keletą sėklų, o liaunus želdinius paliko likimo valiai. Norint išgyventi dykynėje, reikia pasistengti.

***

      Važiuodamas namo klausiausi radijo. Jaučiausi lyg sumautame Tarantino filme. Tik šalia nebuvo Klifo. To suskio, kuriam gyvenime viskas sekasi. Būtų įdomu paskaičiuoti dienas, kuriomis aš taip jaučiausi.

      Eismas vakariniame aplinkkelyje tekėjo tradiciniu vėžlio greičiu. Daugybė bepročių pypino garso signalais, rėkavo ir maskatavo rankomis pro langus. Nežinau geresnės vietos agresijos ugdymui. Tačiau šis chaosas neturėjo jokios įtakos mano budistiškai vairavimo manierai. Manęs neerzino blondinės už džipo vairo. Nekreipiau dėmesio į skustagalvius, prievartaujančius jau kitas blondines tamsiuose kampuose. Manęs nedomino ir vairuojantys pensininkai, dar kartą savo gyvenime patekę į karo lauką. Kodėl manęs neveikė visa ši košė, aš nežinau. Reiktų paklausti psichologės, kad ji išaiškintų dar ir šį nervinį patosą. Juk normalus vyras negali elgtis lyg pacifistas Vietnamo kare. Et, vargšė Diana (mano psichologė), prarado žąsį, dedančią aukso kiaušinius.

     Atidaręs namo duris, pajutau švaros kvapą. Valytoja, matyt, neseniai užbaigė savo darbą. Ši moteris buvo lyg Gordonas Ramzis, tik vietoje peilio ir brokolių, rankose jį laikydavo šluostę ir mažą kibiriuką vandens. “Pone Garsija, jūsų namai visuomet tobuli, aš dažniausiai juose neturiu, ką daryti. Nesuprantu, kodėl Jūs norite, kad aš pas jus užsukčiau kasdien. Žinoma, aš neprieštarauju, bet pone Garsija, aš nesuprantu,” – greitakalbe savo minčių srautą paleisdavo ji kaskart, kai mes susitikdavome namuose. Tai būdavo itin retai.
Ponia Violeta dirbo pas mane (turbūt reiktų sakyti pas mus) beveik nuo pat pirmųjų šio namo įsigijimo dienų. Iki tol niekuomet neturėjome namų tvarkytojos. Mes su žmona mėgome tvarką, o prieš tai gyvenome mažame bute, ir kuo puikiausiai sukomės patys. Tai būdavo savotiškas mudviejų ritualas. Naujas ir erdvus namas buvo visai kito kalibro rūpestis.

     Namų tvarkytojos idėją mudviem su žmona pakišo vienas iš kaimynų įkurtuvių vakarėlio metu. Kiek vėliau tas pats nekilnojamo turto guru atsiskleidė visu gražumu. Priėjęs prie manęs pasiūlė perimti jo darbuotoją. Mat šis kosmonautas jau senokai buvo nusprendęs susirasti naują. Tik, pasak jo, jaunesnę vištytę, kurią retkarčiais galėtų palesinti. Sakydamas šiuos žodžius, debiliškai, lyg holivudiniame filme, kelis kartus bakstelėjo alkūne man į šoną, kad aš geriau suprasčiau šio bepročio sąmojį. Dieve, atiduočiau viską, kad jo pimpalas lūžtu bent tris kartus. Seksą pirkti galima, sakyčiau, būtina, bet atleisti kitą asmenį, nes tau niežti tarpkojį. Tai mane įsiutino.

***

     Restorane žmonių buvo nedaug. Normalu, protingi žmonės vidury savaitės vakarieniauja namuose. Tokias skyles renkasi tik pižonai, krizę išgyvenantys parazitai arba bestuburiai gnomai. Aš esu visų trijų tipų mišinys.

     – Labas vakaras, pone Garsija, Jūsų staliukas jau paruoštas, o ir patiekalas netrukus bus patiektas, – su pačiu šlykščiausiu balsu pasaulyje išcypsėjo restorano darbuotoja.

     Nesu aš visko nekenčiantis tipas, bet tikiu, kad man pritarsite, jog pasaulyje yra mažai dalykų, kurie erzina stipriau nei butaforinis mandagumo ir lipšnumo darinys. Neseniai žiūrėjau dokumentinį serialą apie serijinius žudikus. Kanadoje gyveno vaikinas, žudęs moteris, kurios jo manymu šypsodavosi nenuoširdžiai. Sušiktas psichas. Šios mintys man sukėlė šypsnį. Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad kada nors panaudosiu šią informaciją. Po galais, džiaugiuosi, kad jau pabaiga. Nenorėčiau tapti įkyriu seniu, kuris pokalbius pradeda fraze: “visai neseniai “Iliustruotame moksle” skaičiau…”.

     Vakarienė buvo gera. Negaliu teigti, kad tai buvo šedevras. Lygiai taip pat negaliu iškėlęs dviejų rankų į dangų pripažinti, kad moliūgai, artišokai ir gabalėlis fugu yra verti 300 eurų.
Esu suirzęs. Vakarienės metu planavau sumodeliuoti paskutinius gyvenimo akordus, o išėjo, kad tapau fugų ir serijinių žudikų ekspertų. Teks improvizuoti.

     Važiuodamas namo galvojau apie Antuaną Rokanteną. Pykau ant savęs, kad negalėjau prisiminti kaip baigėsi jo gyvenimo istorija. Galbūt mano pasąmonė tik žaidžia su manimi, o Polis nesuteikė jam progos numirti. Antuanui tai – didžiausias prakeiksmas. Džiaugiuosi, kad aš nesu išgalvotas veikėjas ir joks suskis, sėdintis prie Mac’o, nekuria mano gyvenimo. Juoką man kelia pamišėliai, tikintys, kad likimas yra nulemtas žvaigždžių ar didžiojo kūrėjo rankos. Štai, žiūrėkite, aš jums įrodysiu, kad jūs klystate. Iš visų jėgų paspaudžiu akceleratorių, užsimerkiu ir paleidžiu vairą.