6
Gru
2017

Kai žmogus gali būti niekuo. Indija #2

Nespėjus atlikti nė keleto pirmųjų žingsnių už oro uosto durų, aš sulaukiau daugybės taksi paslaugas teikiančių žmonių pasiūlymų. Stipriai numušęs kainą, vieno iš jų pasiūlymą priėmiau. Buvau perspėtas, kad jie mėgsta apgaudinėti ir europiečiams siūlyti kosminius tarifus. Tad patenkintas, kad esu toks sumanus ir neleidau savęs apgauti, važiavau išsinuomoto AirBNB kambario link. Tik vėliau paaiškėjo, kad už kelionę permokėjau net keliasdešimt kartų 🙂

Iš oro uosto gyvenamosios vietos link mane vežė dviese – paslaugas pasiūlęs vyras ir vairuotojas, kuris laukė mūsų automobilyje. Verta paminėti, kad šturmanas turėjo metro ilgio pagalį, kurį buvo pasilikęs automobilyje. Patikėkit, saugus nesijaučiau visos kelionės metu.

Šiek tiek nerimo kėlė ir tai, kad kelionė iki namų truko daugiau nei 40 min., nors keli vietiniai lietuviai man sakė, kad nuo oro uosto iki mano butuko bus max 20 min kelio.

Taigi 4 val. ryto buvau vežamas velnias žino kur. Jau tokiu metu gatvės buvo pilnos transporto priemonių ir mums teko kelis kartus užstrigti kamštyje. Keletą kartų kamščius apvažiavome šaligatviais. Iš rėkiančių žmonių nesupratau, ar čia jie sveikinosi, ar visgi pyko ant mūsų.

Tačiau kad ir kaip būtų, vairuotojai mane pristatė iki pat durų, o lagaminą perdavė namų sargui. Indijoje visi žmonės, kurie turi nuosavus namus, turi ir tų namų sargus, kurie gyvenama šalia namo 1x1m būdelėje ir dirba tokį darbą 24/7. Taip ir nesupratau, kur jie eina į WC, kur valgo, kur miega. Man buvo pasakyta, kad namų sargai gyvena tose būdelėse ir būna ten visą parą.

Štai tau ir gyvenimas: saugai svetimo žmogaus namus nuo ryto iki ryto, nuo pirmadienio iki pirmadienio, ir taip – visą gyvenimą. Mano supratimu, tai ne itin geras darbas ir tuo labiau gyvenimas, bet mane apšvietė, kad tai – daug geresnis gyvenimo variantas nei daugumos Indijos žmonių. Namo sargas turi pastogę, jis visuomet turi maisto ir rūbų, kuriais pasirūpina šeimininkas. Kartais, kaip supratau, jis gauna keletą laisvų valandų ir svarbiausia, kad jam netenka gyventi gatvėje, po viaduku, po tiltu ar šiaip kur nors laukuose, kuriuose pilna nuodingų gyvačių.

Šioje situacijoje tinkamas pasakymas būtų: visuomet gali būti blogiau. Tai ir neaišku, čia džiaugtis ar liūdėti, bet reikia priimti faktą, kad šiuo metu jie neįsivaizduoja kitokios gyvenimo santvarkos.

Iškilo klausimas: ar gali būti geriau (?) Pasirodo, kad irgi ne. Jeigu tu jau esi tam tikro luomo dalimi, laipteliu į viršų peršokti negali. Man davė daugybę pavyzdžių, kaip paprasti darbininkai prasimušdavo ir tapdavo sėkmingais verslininkais, tačiau į naująjį socialinį sluoksnį jie nebuvo priimami. Jeigu jau gimei būti namo sargu, kitiems tu juo ir liksi iki mirties.

Štai tokia santvarka vyrauja Indijos sostinėje Delyje, bet spėju, kad panaši situacija esti visoje šalyje.

Būdamas ten suvokiau, kad žmogus gali būti niekuo, tai reiškia gyvenimą gatvėje arba laukuose. Jis neturi dokumentų ir yra niekam nereikalingas. Valgo samosą, kuri buvo pagaminta ant degančios padangos, ir džiaugiasi, kad turi ką valgyti (kartais turi).

Turbūt suprantate, kad tokiomis sąlygomis žmonės negyvena ilgai, šiuo metu vidutinis Indijos gyventojo amžius yra 27 metai, o pačių indų skaičius šalyje artėja pusantro milijardo link. Man šie skaičiai buvo nesuvokiami, kaip buvo nesuvokiama ir luomų santvarka, apie kurią teko mokytis mokykloje. Aš galėjau suprasti, kad vieni žmonės yra turtingi, kad kiti – labai turtingi, žinojau, kad yra šalių, kur žmonės miršta nuo ligų ir bado, bet mano galva neleido suprasti, kad žmogus gali būti niekuo.

Tai buvo pirmoji mano valanda Indijoje, o visi šie pamąstymai jau gimė vėliau, kai susipažinau su indiškomis (deliškomis) gyvenimo taisyklėmis.

 

29
Lap
2017

Kelionės (ne)keičia žmonių. Indija

 

Tikriausiai kiekvienas iš mūsų yra ne kartą girdėję pasakymą: “Kelionės keičia žmones”. Tačiau, šiandien mano siekis yra paprieštarauti šiam teiginiui ir tai padarysiu remdamasis savo patirtimi, aplinkinių žmonių istorijomis bei įdėdamas šiek tiek loginio mąstymo. Atsižvelgdamas į pastaruosius išvardintus kriterijus, darau prielaidą, kad mes keičiamės tik tuomet, kai patys to norime ir to siekiame. Nesupraskite manęs klaidingai, bet aš netikiu, kad pilko mentaliteto asmenys, kuriems žodis “apšvieta” yra susijusi su gatvių apšvietimu ir kurių gyvenimo siekiai yra asmeninių ir neandertalietiškų poreikių tenkinimas, gali imti, ir staiga pasikeisti. Žinoma, kiekviena taisyklė turi išimčių, bet kuomet kelionės tikslas tampa Turkijoje esančių barų tuštinimas 24/7, sunku pasakyti, ką tai gali keisti.

Kelionės yra tik vienas iš faktorių, kurie turi beprotiškai didelį poveikį individualios asmenybės raidai. Tikriausiai galėčiau sugalvoti šimtus skirtingų priežasčių, ką kiekvienas iš mūsų nori pasiekti keliaudamas, bet šiandien ne apie tai. Šį kartą apie kelionę į Indiją ir jos poveikį man, kaip asmenybei.

Nieko nenustebinsiu pasakydamas, kad Lietuvoje matau daug neteisybės, kuri tiesiogiai ir netiesiogiai mane veikia. Didžiąją dalį šių dalykų perleidžiu per savąją AŠ prizmę. Mane piktina tokie dalykai, kaip besimėtančios šiukšlės gatvėse, valstybės požiūris į daugybę sričių įskaitant sportą, kreivai didelės kainas parduotuvėse ir t.t. “Įjungęs” egoizmą imu galvoti, kad dirbu per daug, kad mano automobilis per senas, kad atėjus žiemai bus šalta ir t.t. Kartais “įsijungia” ir filosofiniai pamąstymai globaliais klausimais. Tačiau, viskas yra susiję su mūsų požiūrio ir matomo pasaulio amplitude. Kuo ji siauresnė ir skurdesnė, tuo daugiau negatyvumo ir nusivylimo ji atneša į mūsų kasdienybę.

Būdamas Indijoje pamačiau kitokį pasaulį, kuriame žmonės susiduria su mums neįprastomis problemomis. Toje šalyje didžioji daugumo populiacijos nesuka galvos, kur gauti geriausias sąlygas buto paskolai, nes jie gyvena gatvėse, laukuose, ant namų stogų. Jiems nesvarbu, ką gi reikės valgyti vakarienei, nes jų maistas – samosa, pagaminta ant degančių padangų.

Tai tik keletas pavyzdžių ir įžvalgų, kurios kelionės metu, viena po kitos apsistojo mano mintyse. Deja, bet ir mūsų šalyje netrūksta skurdo, netrūksta ir tos pilkos spalvos, kurios kartais mes to nematome arba nenorime matyti.

Kelionės keičia žmonės, bet keičia tik tuos, kurie keliones sieja su daug didesne patirtimi. Grįžęs iš Indijos, aš pradėjau daug stipriau vertinti tai, ką turiu, daug stipriau vertinti ir tai, ką darau ir kuo tikiu.


P.S. Matomai tas pilkas dangus turi įtakos melancholiškų minčių gimimui. Nėra viskas taip blogai. 🙂 Nėra viskas tik juoda, balta ir pilka. Aplink mus pilna fantastiškų ir įdomių asmenybių. Rašydamas šį įrašą bandžiau pasakyti, kad kartais reikia plačiau atmerkti akis ir šiek tiek kitaip pažvelgti į XXI a. realybę. Jokiais būdais nereikia įsileisti slogių minčių, nereikia viskam suteikti negatyvumo. PEACE 🙂
Pažadu, kad artimiausiu metu parašysiu jums kitą įrašą apie keletą vietų, kurias būtina pamatyti, būnant Delyje.

28
Lap
2017

#3 Mityba. Pagrindai

 

                  Pamąstymams.

Nesu gyvenimo guru, ar šiaurinė žvaigždė, rodanti teisingą kryptį. Esu, kaip ir dauguma jūsų, paskendęs savo gyvenimo patyrime, iš kurio bandau išspausti maksimumą, nes vis dar nežinau, ar tikėti budizmu ir reinkarnacijomis. Galbūt tada taip neskubėtume visko patirti, ir į gyvenimą žvelgtume giliau. Grįžtant prie reikalo, mano didžioji gyvenimo dalis sukasi aplink sportą, tad natūraliai gaunasi, kad mane domina temos, kurios glaudžiai susijusios su tuo: treniravimosi metodikos, fiziologija, anatomija, sveikas gyvenimo būdas, kelionės, varžybos, psichologija, mityba.

Būtent ši, mano blog’o dalis dedikuota mitybai. Tai mano, kaip mėgėjo (nesu dietologas, mitybos specialistas), paieškos to šiek tiek teisingesnio kelio, šiek tiek gilesnio požiūrio į maistą. Neslėpsiu, esu labai sociali asmenybė, tad noriu su jumis visais pasidalinti savo kelione. Tikiu, kad eiti kartu yra lengviau, ir gal kažkam pakeliui.

                  Pradėkime.

Yra keletas, mano nuomone, labai stipriai paplitusių požiūrių į sportuojančio žmogaus mitybą, kuriais, deja, bet vadovaujasi kritinė masė žmonių:

  •        Aš nesu profesionalas, todėl man nereikia prižiūrėti mitybos.
  •        Vitaminai, mineralai, maisto papildai – tai chemija, kuri reikalinga tik profesionalams.
  •        Aš esu prieš chemiją, nes tai yra nesveika.
  •        Mano draugai naudoja „amynkes“, tai ir aš kartais jų nusiperku.

                  Tai yra labai natūrali situacija, nes Lietuvos žemėje edukacija šiais klausimais yra užstrigusi maždaug ties germanų genčių formavimosi laikmečiu. Kas už tai atsakingas? Kiekvienas iš mūsų turime savo atsakymą: galime kaltinti švietimą ir valstybę, galime kaltinti ir ieškoti pasiteisinimų, kad susiklosčius nedėkingoms situacijoms, turime, ką turime, galime kaltinti save, kad esame uždari naujovėmis ir vis dar labiau tikime kaimyno iš antro aukšto skleidžiamais mitais, nei bandome įsigilinti ir suvokti, o kaip gi yra viskas iš tiesų.

Mane džiugina, kad mano aplinkoje yra daugybė žmonių, kuriems rūpi gyvenimo kokybė, kurių mąstymas nėra tradicinės lietuviškos žiemos dangaus spalvos. Mane džiugina ir tai, kad atsiranda vis daugiau ir daugiau asmenybių, kurios nustojo plauti smegenis lozungais ir yra savo sričių specialistai. O jei ir ne specialistai, tai pasiima atsakomybę už savo sveikatą į savas rankas, ir bando suvokti kas kaip ir kodėl.

Oh, užsivedžiau, grįžkime prie temos: visiški mitybos pagrindai. Pradėkime nuo to, kad vieni iš kertinių momentų yra objektyvaus požiūrio ugdymas ir sąmoningumo atsiradimas. Kitu atveju, mūsų žinios gali tapti tarytum periodinės elementų lentelės kalimas – vien tam, kad taip reikia. Pirmiausia suvokime, kad mityba yra svarbi ne vien dėl to, jog valgome visos dienos metu. Ir tai nėra vien „aklas“ maistingųjų medžiagų susirinkimas iš papildų. Tai gali būti kūno geros savijautos pagrindas, teigiamų emocijų, sveiko gyvenimo būdo esmė, o, galiausiai, ir mūsų kūną kuriančio, o ne žalojančio, sporto pamatai.

Pradžioje pasikartokime pagrindines maisto medžiagas, ir jų tipus.. Kalbant paprastai, nuo jų priklauso, kiek ir kokios energijos mes gausime, kokie procesai vyks mūsų organizme ir t.t.

Maistinės medžiagos yra skirstomos į pagrindines ir papildomas (abi grupės lygiaverčiai svarbios):

Pagrindinės:

  •        angliavandeniai;
  •        riebalai;
  •        baltymai;

Papildomos:

  •        mineralai;
  •        vitaminai;
  •        ląsteliena;
  •        vanduo;

                  Žinant šiuos bazinius elementus, galima pradėti gilintis į kiekvieną iš jų atskirtai, ir bandyti suvokti esminius medžiagų sąveikos principus bei jų funkcijas.

                  Šis mano įrašas yra visiškai įvadinis, užmetantis kabliuką sąmoningam prisiminimui, jog tai, ką valgome, susideda iš makro ir mikro maistinių medžiagų, ir kad pagrindinių principų suvokimas gali atrakinti duris į sveikesnį ir efektyvesnį mūsų kūną.

Kitame įraše aptarsim angliavandenių svarbą mūsų organizmui.

 

22
Lap
2017

Viena treniruotė per dieną ar dvi?

Tai toks pats sudėtingas ir kartais toks pats aktualus klausimas kaip: kiek puodelių kavos išgerti per dieną – 2 ar 3; kas atsirado anksčiau – arklys, asilas ar ponis, kuris žaidimas geriau CS ar DOOM ir t.t. Lygiai taip pat, šis klausimas patenka į sąrašą klausimų, kurie turi daugybę atsakymų, priklausomai nuo begalės kintamųjų.

Pradėkime nuo to, kad reikia įvertinti:

  • kiek metų sportuojate;
  • kokie jūsų asmeniniai tikslai;
  • kokia jūsų fizinė forma;
  • ką gyvenime veikiate be sporto;
  • kiek turite laiko poilsiui;
  • kokie jūsų mitybos įpročiai.

Lygiai taip pat reikia atsakyti ir į šiuos klausimus:

  • koks tos dienos tikslas;
  • kokiame periodizacijos cikle esate;
  • kokias fiziologines savybes norite ugdyti.

Vienas iš svarbiausių kriterijų, kuriais reikia vadovautis, – tai būti sąžiningu sau. Tai reiškia blaiviu protu (Lietuvoje ši tendencija grūdama per visur, kur tik įmanoma) įvertinti savo galimybes. Sporte galioja viena labai aiški taisyklė, kurią mano manymu, dauguma pamiršta: daugiau, dar nereiškia geriau. Mes, lietuviai, išmokome (leidžiu sau daryti tokią prielaidą ir labiau taikau į tą auditoriją, kuri nėra užstrigusi aname amžiuje) vertinti kokybę: perkame kokybiškus maisto produktus, naudojamės paslaugomis įvertinę kainos ir kokybės santykį. Todėl siūlai visą tai pritaikyti ir sporte.

Jeigu tik pradėjote sportinę karjerą, įvertinkite savo fizinę būklę. Didelei daliai žmonių, siūlyčiau pradėti nuo kūno stiprinimo ir traktuočiau tai kaip būtiną dalyką: jėgos treniruotės, funkcinės treniruotės, tempimo pratimai. Turint specifinių problemų (kurias galime pavadinti iššūkiais), patarčiau tai spręsti su fizioterapeutų, kineziterapeutų ir kt. specialistų pagalba. Aš net neabejoju, kad įjungus tai į sporto savaitės racioną, jums seksis daug geriau jūsų pasirinktoje sporto šakoje.

Tikrai atkreipčiau dėmesį ir į gyvenimo būdą: kiek valandų per savaitę dirbate ir kiek valandų turite poilsiui; kiek kartų per dieną valgote ir ar tai kokybiškas maistas. Tik suderinę mitybą, sportą, poilsį, darbus ir kt. veiklas, jūs sugebėsite pasiekti gerų rezultatų. Ir čia kalba eina ne tik apie sportą, tai lygiai taip pat turi įtakos jūsų nuotaikai, produktyvumui darbe. Tik geras visų šių dalykų mišinys bus pilnavertiško gyvenimo pamatas.

Jeigu jums rezultato siekimas suteikia džiaugsmą, jeigu degate troškimu siekti asmeninių pergalių, rezultatų gerinimo, tuomet į sportą būtina pažvelgti dar profesionaliau. Juk siekiant maksimalių rezultatų, kiekvienas, kad ir pats menkiausias dalykas, turi įtakos.

Kalbant specifiškai apie dvi treniruotes per dieną, kai jau esate tikras, kad jas galite „pavilkti“, siūlau pasvarstyti ir atsakyti štai į tokius klausimus: kokiame periode esu ir kokias savybes planuoju ugdyti; kokia tos dienos užduotis. Mano pamąstymas paprastas, jeigu jus domina ištvermės ugdymas ir galvojate, kas geriau: dvi trumpos treniruotės, kaip pvz. du easy run per dieną ar viena ilga – long run, aš rinkčiausi vieną ilgą. Tokiu būdu jūs sugebėsite daug geriau lavinti aerobines savybes, kas yra  ištvermės sporto pagrindas. Kalba eina apie širdies darbą, kraujotaką, nervų sistemos veiklą ir, žinoma, energijos gamybos procesus, kuomet ilgo ir nuoseklaus darbo metu, mes „mokome“ organizmą išgauti energijos ne tik iš angliavandenių, bet iš riebalų bei baltymų.

Kitas pavyzdys gali būti greičio ar sakykime jėgos treniruotės, kurių metu mūsų organizmas patiria visiškai kitokias apkrovas ir įsijungia visai kiti režimai. Čia gali stipriai vyrauti anaerobiniai procesai, gali būti stipriai varginama nervų sistema ir pan. Tuomet vėl kyla klausimas ar antra treniruotė bus naudinga, ir tik priklausomai nuo nuovargio gylio ir jūsų asmeninių charakteristikų yra pasirenkamas antros treniruotės pobūdis, kas greičiausiai bus atstatomoji treniruotė ar vis gi visiškas poilsis.

Dar vienas pavyzdys, ypač gerai tinkantis baziniame periode, kuomet mes stipriname organizmą ir ruošiame jį darbui, labai dažnu atveju dvi trumpesnės aerobinės treniruotės bus geriau nei viena ilga, bet žinoma, nepamirštant, kad tame pačiame mikro cikle būtina ir ilga aerobinė treniruotės, vienas ar kelios jėgos treniruotės ir, priklausomai nuo jūsų asmeninių planų, anaerobinė treniruotė.

Taigi pabaigoje reziumė būtų toks, kad atsakymo, kas geriau – viena treniruotė ar dvi, nėra. Viskas priklauso nuo daugybės faktorių, bet aiškiai galiu pabrėžti vieną dalyką, kad teisingai sudėliotas darbas, nesvarbu, kokios apimties jis bebūtų, bus geriau nei chaotiškas treniravimasis pagal orų prognozės tendencijas.

 

Nuotraukos autorė https://www.facebook.com/RenatosFotogalerija/

17
Lap
2017

#2 Mityba. Geriamas jogurtas

Pradėti gyventi sveikai, atskirti, kas gerai, o kad ne (nors pakuotė šviečia pačiomis gražiausiomis spalvomis), pajusti kas tinka ir patinka  – tai ilgas procesas, o galbūt tiksliau pasakius, hobis ar net darbas. Tai nėra taip paprasta, kaip pasikeisti vasarines padangas į žiemines, juk kalba eina apie mūsų organizmą ir, žinoma, sveikatą.

Aš išsikėliau sau tikslą, pradėsiu maitintis sveikai (priežastys kodėl – #1 Mityba) ir paverčiau tai tarsi žaidimu. Puikiai suvokiu, kad drastiškai keisti savo mitybos įpročių man nereikia (nėra jie jau tokie blogi), taip pat žinau, kad mano žinių bagažas šioje srityje yra labai mažas, o galiausiai žinau, kad tam reikia ir daugybės valios pastangų. Todėl aš pasirinkau step by step kelią. Domiuosi mažais dalykais, analizuoju, skaitau, kalbuosi ir savo atradimus įnešu į virtuvę. Šią savaitę egzekucijai pasirinkau geriamąjį jogurtą.

 Pradėkime. Išmokau vieną taisyklę: etiketėje pirmuoju numeriu būna nurodytas produktas, kurio to gaminio sudėtyje yra daugiausia, o tuomet vardijami visi kiti iš eilės mažėjimo tvarka. Mano mėgiamiausias geriamasis jogurtas turi septynias sudedamąsias dalis, nors 4as pagal eilę ingredientas – mėlynių priedas – yra išskleistas ir jį sudaro dar šimtas visokiausių e, dažiklių, kvapiklių ir žodžių, kurių reikšmių teko googlinti. Vis dėlto, o labiausiai į akis kritęs faktorius šioje sudėtyje – cukrus. Tad mano taip mėgiamas mėlynių jogurtas, kuriame turėtų būti natūralaus cukraus iš jogurto ir mėlynių, nėra toks nekaltas, mat jis dar gerai užmaitintas cukrumi.

Prieš cukrų neturiu nieko blogo, bet kai jis yra smarkiai apdorotas ir produkte patampa pridėtiniu, tai not fun. Aš būtinai apie tai parašysiu atskirą įrašą, o dabar galiu pasakyti, kad vengiu produktų, kuriuos gausu pridėtinio cukraus. Kaip pavyzdys yra jogurtas, jame natūraliai cukraus turėtų būti vos keletas gramų, geriamajame jogurte jo kiekis padaugėja 3-5 kartais (labai didelės analizės nedariau, bet man pakako pastudijuoti keletą mano pamėgtų pakuočių, kurių etiketės klykė SVEIKAS MAISTAS).

Taigi, ką daryti, jeigu noriu gerti skanų, sveiką geriamą jogurtą, neprifarširuotą visokiausių priedų (?)

Išeitis.

Atradau svetainę, kurioje apstu ekologiškų ir natūralių produktų iš Lietuvos ūkių. Šiame e-shop’e gyvena ir natūralus (skystas) jogurtas be jokio pridėtinio cukraus, kurio skonis fantastiškas. Norint pasigaminti geriamąjį jogurtinį gėrimą, tereikia įdėti uogų, vaisių, viską sutrinti ir vualia – jūs turite tobulą gėrimą. Jame nėra jokių sintetinių E, tirštiklių, kvapiklių ir viso kito asortimento „įdomybių“.

Taip pat, šis jogurtas – tai tobulai geras jūsų rytinio glotnučio (smūčio) pagrindas. Mano išbandytas receptas būtų toks:
400 ml natūralaus (skysto) jogurto;

Bananas;

Obuolys;

Keletas datulių;

Chia sėklos;

Nedidelė sauja riešutų;

Šiek tiek moliūgų arba saulėgrąžų sėklų.

Man – tai tobulas maistas pusryčiams, nes surenku pakankamą kiekį maistinių medžiagų, vitaminų, mineralų. Kas be ko, tai yra gan kaloringa (sotu) ir, kas man labai svarbu, rytinės treniruotės metu jaučiuosi kupinas energijos ir neapsunkęs!!

Aš ir toliau ieškau gerų produktų, tinkamų jų derinių, kad mano, kaip sportininko ir, žinoma, žmogaus, kuris nori gyventi sveikai, mityba būtų pilnavertė ir, kas be ko, skani 🙂

P.S. Visus, kuriuos domina, kokia ta paslaptinga lietuviškoji svetainė, parašykite, pasidalinsiu!

15
Lap
2017

Paramos renginio „Bėk už sveikesnę ateitį“ mintys

Ar iš tiesų, norint daryti gerus darbus, reikalingas pastūmėjimas iš šalies? Ar vienas žmogus gali pakeisti nusistovėjusią tvarką? Kodėl aš turiu būti visuomenės dalimi? Tokie ir dar begalybė panašių klausimų galėtų būti TED kalbėjimo temomis, tai galėtų būti mamų forumo diskusijų objektais, lygiai taip pat tai gali būti klausimai, gyvenantys daugelio mūsų mintyse.

Būtent lapkričio 11 d. vykęs paramos renginys, kurio metu buvo renkamos aukos onkologinėmis ligomis sergančių vaikų svajonėmis pildyti ir yra atsakymas į pirmąjį klausimą. Daryti gerus darbus, nesvarbu kokio mąsto jie būtų, mums nereikia leidimo.

Mintis surengti tokio pobūdžio renginį kilo prieš gerą pusmetį, tačiau, tam reikėjo rasti nemažai laisvo laiko ir įdėti daug darbo. Su pirmuoju aspektu, man, kaip ir daugumai daugumai XXI a. gyventojų yra problema, tačiau, darbo aš nebijau. Todėl, mintys apie šią akciją manęs neapleido ir jomis pasidalinau su savo gera drauge Egle Balčiūnaite. Jos atsakymas, be akimirkos dvejonės, “Tai, darom” man buvo beprotiškai didelis motyvacijos ir energijos užtaisas.

Į klausimą, kodėl sugalvojau organizuoti tokį renginį, pateiksiu du gerai apgalvotus atsakymus:

  1. Esu iš tų žmonių, kurie galvoja, kad gyvenime yra per daug egoizmo: dauguma gyvena savo pasauliuose, kuriuose žodis “AŠ” dažniausiai tampa mūsų gyvenimo būdu ir stipria hierarchijos išraiška. Viskas, ką žmonės dažniausiai mato, tai tik savo asmeninius rūpesčius, dažniausiai ieško asmeninės egzistencijos, socialinių, buitinių ir kitų savo negandų sprendimo būdų. Kas be ko, be neigiamų aspektų yra ir daugybė teigiamų: asmeninės gerovės kūrimas, savo poreikių tenkinimas (nesvarbu kokia ir kieno sąskaita) ir t.t. Žinoma, negalima teigti, kad tai yra blogai, tačiau, šiems žmonėms dažniausiai atrodo, kad toliau už savojo “AŠ” lauko gyvenimas nevyksta. Turiu spėjimą, kad tai sąmojingumo trūkumas. Juk žmonės jautriai reaguoja į nelaimes, noriai prisideda prie “Maisto banko” rengiamų akcijų ar dalyvauja kasmetinėje iniciatyvoje “DAROM”, kartais žavisi ir  pagiria tuos, kurie stengiasi visuomenės labui, o būna kartais juos išvadina dėmesio stokojančiais (priklausomai nuo nuotaikos). Kai tuo tarpu, man patinka būti gyvenimo “panku” ir kartais eiti prieš srovę. Šiuo atveju, aš stengiuosi žiūrėti plačiau (specialiai parašiau “stengiuosi,” nes lygiai taip pat, kaip ir dauguma žmonių, paskęstų savojo gyvenimo peripetijose) bei įžvelgti nematomus dalykus (jie matomi, tik ne visi nori juos matyti). Stipriai tikiu, kad nors retkarčiais turėtume išlipti iš savojo “AŠ” lauko ir šiek tiek pagalvoti apie “MES”. Skambės labai banaliai, bet kai aplink mus supantys žmonės yra laimingi (prie to kiekvienas iš mūsų galime prisidėti), ta gera nuotaika lyg virusas užkrečia mus visus. Patikėkite, gyventi visuomenėje, kurioje jautiesi nepamirštas ir suprastas yra daug prasmingiau ir saugiau, nei statytis barikadas saugant savąjį “AŠ”. Tad mano renginys buvo skirtas parodyti, kad MUMS rūpi ir kad MES nepamirštame vaikų, kurie sunkiai serga ir neturi pilnavertės vaikystės. Manau, kad kažką daugiau sakyti šita temą neverta. Kiekvienas iš mūsų suprantame šios istorijos svarbą.
  2. Jau minėjau, kad esu gyvenimo “pankas” ir mane šiek tiek erzina istorijos apie transformacijas. Taip, neneigsiu, kartais istorijos apie geraširdžius žmones motyvuoja, apie tuos, kurie didžiąją gyvenimo dalį darė “hmmz”, o gal tiksliau pasakius su kiekviena diena vis smuko žemyn, o vėliau jiems nušvito dangus, persijungė galvoje keli svertai ir jie tapo gerovės puoselėtojai ir gerų darbų kalviai. Man šiek tiek banalu, kad geri darbai ir nauji pašaukimai atsiranda tik pasiekus dugną arba susidūrus su sunkiomis sveikatos problemomis. Pasikartosiu, kad tai yra suprantama, bet mano istorija kitokia. Nemanau, kad mano gyvenimas ėjo žemyn ar jame buvo kažkokių nuopuolių. Nusprendžiau imtis šio projekto, nes manau, kad tai yra gerai, nes tikiu, kad įgyvendinti kilnius tikslus nereikia jokio gyvenimo spyrio į užpakalį. Viskas, ko reikia, tai noras ir šiek tiek sąmojingumo.

Galėčiau valandų valandas buitiškai filosofuoti šiomis temomis, tačiau, trumpas šio renginio apibendrinimas būtų toks, kad kartu su olimpiete Egle Balčiūnaite ir Rimanto Kaukėno paramos fondu man pavyko:

  1. Supažindinti žmones su lengvąja atletika.
  2. Padaryti dviejų valandų treniruotę, kurios metu buvo daug juoko, gerų emocijų ir žinoma sunkaus darbo.
  3. Padaryti n+k skaičių burpių, kurie su “ToGetFit” komandos pagalba virto auka vaikams.
  4. Surinkti 672 eurai, kurie padės išpildyti gal net keletą onkologinėmis ligomis sergančių vaikų svajonių.
  5. Parodyti, kad kartu mes galime tikrai daugiau negu galime įsivaizduoti.

 

Dar kartą noriu padėkoti visiems dalyvavusiems! Tai buvo nuostabu ????

 

6
Lap
2017

Turiu tikslą #7 Achilo kulno indentifikavimas.

Mano kelias tikslo link – prabėgti 10 km greičiau nei per 30 min. niekur nedingo. Jis gyvena manyje, kartais nuodydamas kraują nepasitikėjimo savimi virusu, o kartais uždegantis kraują taip stipriai, kad net Atakamos dykuma palyginti su manimi būtų šalta.

 

Paskutinis mano įrašas buvo apie varžybas Škotijoje. Deja, tos varžybos man atsiliepė skaudžiai (jose dalyvavau sirgdamas) – po jų atkritau beveik 3 savaitėms. Būdavo dienų, kai jau atrodė, kad jau viskas – pasveikau, ir tada vėl pakirsdavo. Patikėkite, not fun at all. Galiausiai pasigavau sinusitą, kurio iki šios akimirkos iki galo neatsikračiau (įkyrus bjaurybė, kažkuo panašus į kaimyną, kuris sekmadienio rytais gręžia sienas).

Tačiau manęs taip lengvai nepalauš įvairūs peršalimai ir virusai. Ir štai, vualia, jau dvi savaites kaip lekioju Vingio parko takais, Neries kratine (nors dalis jos, deja, bet jau apsemta) ir kartais manieže. Žinoma, dar nesijaučiu atsigavęs 100%, bet jaučiuosi gan gerai ir tikiu, kad varžybose (gruodžio mėn.) sugebėsiu bėgti greičiau nei Škotijoje.

Per šias kelias savaites surinkau 200 km, daugiau kilometrų neleido surinkti darbai, savijauta ir kartais tobulai nesmagus lietingas oras.

 

Vienas iš labiausiai įsiminusių darbų buvo fartlekas: 10 serijų po 2 min. fast run per 1 min. easy run. Nežinau, kaip jums, bet man tokie darbai praeina greitai ir neskausmingai. Kapoji sau kelias minutes daug negalvodamas ir tiek 😀 Kalbant apie tokio pobūdžio fartlekus, aš visuomet traktuoju, kad tokio pobūdžio darbai turi būti daromi iš laisvumo, atsižvelgiant į tos dienos savijautą. Bandyti išspausti tam tikrą pace ar kažką pan. per tokio pobūdžio darbą yra ne mano stilius. Įdomu, kaip jūs darote (?)

 

Dar vienas darbelis, įsiminęs ne dėl pačių linksmiausių aplinkybių, buvo intervalai. Dariau 4 serijas po 10 min. Labai norėjosi bėgti kaip įmanoma laisviau, kas gan neblogai gavosi pirmoje serijoje, kai pace buvo apie 3:30. Tačiau antra serija, kuri pagal mane, turėjo būti greitesnė, pavirto į visišką fiasko. Pirma serija buvo į vieną pusę palei Nerį, o kita atgal, o va ten škvalinis vėjas smogė kaip reikalas. Galbūt jis nebuvo pats stipriausias, bet kaip tyčia tą rytą buvo pirmasis mini šaltukas ir tikrąją to žodžio prasme, vėjas mane perpūtė kiaurai. Nepratęs prie šalčio, nesugebėjau bėgti greičiau nei 3:40. Vienintelis dalykas, kuris vėliau mane guodė, kad 3ia serija buvo greičiausia (pace apie 3:20), o žinodamas, ko laukti ketvirtoje serijoje susikaupiau ir pavyko išspausti 3:30. Vienintelis minusas, kad ta treniruotė man kainavo daug daugiau jėgų nei buvo suplanuota.

 

Pati įdomiausia treniruotė per šias savaites buvo sprintas. Nedariau nieko panašaus jau keletą metų ir štai boom, bėgiojau po 200 m per 30-28 s. Tą dieną skraidžiojau pagautas euforijos, bet po to teko skaudžiai sumokėti. Mano raumenynas, seniai nematęs tokio darbo, maudė, skaudėjo, tempė dar tris dienas po to ir tai turėjo įtakos likusioms dienoms. Teko šiek tiek sumažinti krūvį ir nuimti keletą treniruočių ir iš numatyto skaidyto tempo run, viso labo gavosi tik greitas krosas. Tai mane privertė susimąstyti, kad vis gi mano fizinis pasiruošimas yra (tiksliau būtų sakyti nėra) tragiškas.

Dabar galiu drąsiai prisipažinti, kad per šią vasarą reikėjo išimti kelias lengvas bėgimo treniruotes ir jas pakeisti spec. fiziniu. Labai gerai jaučiu, kaip mano raumenynas tiesiog nesugeba pavežti krūvio. Todėl reikia daugiau laiko atsistatymui, atsiranda keistų skausmų ir tempimų. Žinoma, šiame sezone, dviračio per naują neatrasiu, bet dabar gerai žinau, kas yra pagrindinis mano stabdis tobulėjimui.

 

Reziumė. Iki paskutinių šio sezono varžybų liko mėnuo. Per likusį laiką bandysiu kuo įmanoma kompaktiškiau suspausti treniruotes, kad krūvis nebūtų per didelis ir žinoma, visą dėmesį skirsiu hard core intervalinėms treniruotėms, kurios turėtų mane “išvežti”. Na, o po to jau reikės atsigauti ir pradėti “statyti” savo kūną nuo pamatų.

P.S. Mano požiūris toks, kuo arčiau priartėsiu prie 30 min. per šį sezoną, tuo mažiau reikės nuimti sekundžių nuo pace’o kitame. Tikiuosi, kad ši taktika pasiteisins 😀

2
Lap
2017

Kai noriu pradėti bėgioti #2 Motyvacija.

Žmonėms, kurie didžiąją laiko dalį skiria sportui ar sportas yra jų gyvenimo dalis, bepigu kalbėti ir kartais net smerkti tuos, kuriems trūksta motyvacijos pradėti ar pradėjus nesustoti sportuoti. Juk galima pažiūrėti net iš kitos pusės, o ar jums užtektų motyvacijos staiga nutraukti sportinę ir imtis nežinomos veiklos, kad ir kūrybos ar verslo. Aš net neturiu abejonių, kad dauguma susidurtų su tokiais pačiais sunkumais, su kuriais susiduria žmonės, kurie nori/bando sportuoti. Tačiau šis mano įrašas, nėra moralizavimas ir pamokymas kaip reikia gyventi, palikime tai tiems, kuriems tai yra kasdienė duona.

 

Pakalbėkime apie motyvaciją ir raskime priežastis, kodėl gi jos pritrūksta. Tai gali būti:

  • nepasitikėjimas savimi;
  • nežinojimas, ko noriu;
  • baimė suklysti;
  • XXI a. tendencija „mėtytis“;
  • išankstinis savęs „nurašymas“;
  • dar viena XXI a. tendencija amžinai skubėti ir niekam nerasti laiko;
  • vaikymasis mados;
  • neturėjimas tikslų.

 

Aš net neabejoju, kad pasikapsčius giliau, kiekvieno iš mūsų galvose rastume dar daugiau įvairiausių juodųjų dėmių, kurios mumyse sukuria motyvacijos stygių. Tačiau, kad ir kiek tų juodybių būtų, su jomis ar prieš jas, ar dar kaip kitaip, galima kovoti, galima jas įveikti.

Aš mąstau labai paprastai – norint įveikti tam tikrus sunkumus, pradžiai reikia juos identifikuoti (ką aš ką tik padariau). Čia kaip ir su ligomis, jeigu susirgę norime pasveikti, mes turime išsiaiškinti, kokia tai liga, ir tuomet jau vartoti tinkamus vaistus. Juk lūžus kojai, mededkų kompresas vargu ar tiks.

 

Taigi imkime kiekvieną motyvacijos stygiaus priežastį ir bandykime surasti jai priešnuodžių:

 

Nepasitikėjimas savimi

Oh boy, gal nereikėjo pradėti nuo tokios sudėtingos, bet.. Savo gyvenime esu susidūręs su ne vienu žmogumi, kuris turi su tuo problemų (skamba baisiai) ir šis drąsos stygius, deja, bet kartais „nužudo“ net ir talentus. Yra parašytą milijonai straipsnių, kaip su tuo kovoti ir/ar ką daryti, bet šioje vietoje aš su tuo kovoju kalbėdamas. Mano nuomone, kad tai vienas iš sėkmingesnių būdų kaip tai nugalėti. Nes aš netikiu, kad žmogus, vienas pats, ims ir stebuklingai susitvarkys su savo negandomis. Jam reikia paramos, jam reikia supratingumo (ypač gerai, kai palaikantis žmogus yra turėjęs pan. problemų), kartais jam reikia lengvo pastūmėjimo, bet jokiais būdais nereikia menkinti žmogaus, stengiantis iššaukti neigiamas emocijas. Galbūt jums ir atrodo, kad žmogus supykęs ims ir taps čempionu, bet mano nuomone, dažnu atveju, jis dar labiau užsidarys ir paskęs savyje. Kovoti ne vienam, o su pagalba iš šono yra daug lengviau ir kai žmogus ims pasitikėti jumis, kai jis suvoks, kad pasitikite juo, po truputi ims pasitikėti ir savimi. Tai ilgas procesas, bet šį iššūkį galima įveikti, jeigu šalia bus tinkami žmonės.

 

Nežinojimas, ko noriu

Ši situacija kažkuo panaši į ligos ir gydymo situaciją. Tik žinodami, kuo sergame, mes galime vartoti tinkamus vaistus. Tik tiksliai žinodami, ko norime, mes savo norus galime paversti realybe. Sporte tai ypač aktualu, nes sportininkas privalo labai aiškiai žinoti savo tikslus ir jų siekti. Jeigu tikslas bus abstraktus, tuomet ir kelias jo link ves tiesiai per aplinkui. Patarimas, išsigryninkite ko norite, būkite sąžiningi sau, o tuomet kelias, kuriuo eisite, jau bus lengvesnis.

Baimė suklysti

Šis fenomenalus dalykas, mano nuomone, yra  baimės „ką apie mane pagalvos kiti“ dalis. 99% žmonių nieko nepagalvos. Juk jie užsiėmę savo XXI a. tendencijomis ir lygiai taip pat bijo suklysti, tad visą dėmesį yra sukoncentravę į save.

Baimės šaknys yra mumyse, o su savimi kovoti yra lengviau, juk šį varžovą pažįstame itin gerai. Beje, jeigu ir suklysime, žinosime, kur padarėme klaidų, o iš jų mokomės. Galima daryti prielaidą, kad baimė suklysti stabo mūsų evoliucinį tobulėjimą (o prieš evoliuciją geriau „nešokinėti“).

Kalbant apie tą 1%, tai dalis jo yra mūsų artimi žmonės, kurie mus palaikys visais gyvenimo etapais.Kita dalis – heiteriai, ir jie visada kalbės vien tik purvą. Tad nebijokite suklysti, juk tai yra gyvenimo dalis.

 

XXI a. tendencija „mėtytis

Negaliu vienbalsiai teikti, kad ieškoti savęs yra blogai, tačiau viskas turi savo ribas. Jeigu per metus pakeičiate 5 darbus, 7 drauges/us, pradedate rašyti 3 knygas ir bandote save atrasti 15-oje skirtingų sporto šakų, aš tikiu, kad jums motyvacijos tikrai gali pritrūkti. Jus kaip tik esate motyvuotas nesustoti, o apsistojimas ties vienu ar keliais segmentais, jums yra atgyvena ir nuobodu. Galbūt. Vis gi, jeigu jus kankina „mėtymasis“, išsikelkite tikslą ir jo siekite vienoje vietoje. Jeigu jį pasiekus, atsiras motyvacija siekti kitų aukštesnių tikslų, puiku! Na, o jeigu visgi, atsiras noras eiti kitur, tai irgi nėra blogai, nes tuomet tikrai žinosite, kad tai buvo ne jums. Aš mąstau, kad spręsti apie dalykus iš įvairių segmentinių pjūvių galima tik tuomet, kai juos ne tik prabėgomis išbandome, bet šiek tiek ir pasigiliname. Čia kaip su nuomonės turėjimu visais gyvenimo klausimais: nieko blogo, tik ji dažnu atveju yra paviršutiniška ir daugumai neįdomi. O juk mes norime būti įdomus, ar taip?

 

Išankstinis savęs „nurašymas“

Mąstau, kai tai yra viena iš netikėjimo savimi variacijų. Todėl ties šiuo iššūkiu ilgai neapsistosiu, tik dar kartą pabrėšiu, kad turėjimas šalia savęs žmogaus, kuris padėtų judėti pirmyn, kuris tikėtų, jumis yra būtinas.

 

XXI a. tendencija, amžinai skubėti ir niekam nerasti laiko

Šioje vietoje mes tampame patys sau priešais. Kartais norime daugiau gauti ir turėti daugiau nei galime aprėpti. Tuomet iškyla daugybė dilemų, kaip dėlioti prioritetus ir kokia eilės tvarka juos vykdyti. Kadangi nesinori nei vieno paleisti, paroje ima trūkti laiko. Juk taip knieti/kirba į Facebook’ą įkelti kaip per vieną dieną jūs padarote nuostabius pusryčius dviems, pasirašote darbe super gerą kontraktą, pietaujate su kolegomis, sportuojate sporto klube, pasiimate vaikus iš darželio, grojate pianinu, nepraleidžiate progos parašyti 15 piktų komentarų apie šių dienų pasaulio įvykius, randate laiko savo artimiems žmonės, analizuojate Anos Kareninos pasirinkimą ir žinoma, pakeičiate vasarines padangas į žiemines. Ir taip kasdien, su vis naujais iššūkiais ir skundais, kaip jūs neturite laiko ir kaip trūksta motyvacijos pasiruošti maratonui. Patarimas. O jūs pagalvokite labai gerai, kas jums svarbu, susidėliokite savo savaitę, mėnesį metus, ir darykite tai, kas teikia malonumą. Tuomet motyvacija tikrai niekur nedings.

 

Vaikimasis mados

Žinot, rasti atsakymą į šį klausimą, nereikia būti filosofijos daktaru. Elementaru, kad veikla, kurią darote, nes „taip reikia“, niekada neteiks tiek džiaugsmo, taip stipriai nemotyvuos jūsų, kaip veikla, kurią jūs dievinate. Nesivaikykite madų, darykite tai, kas patinka jums.

 

Neturėjimas tikslų

Ši problema yra labiausiai specifinė. Kartais atrodo, kad veikla man patinka, žmonės su kuriai ja užsiimu, man irgi patinka ir sekasi man joje gerai, bet.. Yra tas bet, kurispradeda augti ir šiek tiek nuodiją sielą. Taip yra todėl, kad jums trūksta iššūkių, esate vegetacinėje būsenoje ir stagnacija sukelia lengvą nuobodulio priepuolį. Išeitis galėtų būti susigalvojimas sau naujų iššūkių, tikslų ir jų siekimas. Neišvengiamai kelyje link sėkmės, susidursite su sunkumais, o tai grąžins aistrą, kuri jau lūžinėjo. Juk labai dažnai pasitaiko, kad mus žavi ne pats tikslas, o tikslo siekimas.

 

Dabar rašau ir galvoju, kad apie kiekvieną iš šių punktų būtų galima kalbėti, filosofuoti valandų valandas. Galima atrasti daugybė naujų įžvalgų ir sunkumų, su kuriais susiduriame vienais ar kitaip atvejais. Tačiau reziumė, mano galvoje šmėžuoja tik viena – reikia nenustoti gyventi (kad ir kaip banaliai skambėtų), reikia apsistatyti save tinkamais žmonėmis ir kelti sau tikslus. To ir linkiu.

25
Spa
2017

#1 Mityba. Ir vis gi, ką valgyti pietums

Noriu maitintis sveikai, teisingai. Dar labai svarbu skaniai ir nenuobodžiai. Sakyčiau tai uždavinys ne iš lengvųjų, o kai nežinau, nuo ko pradėti, galvoje įvyksta boom, tada pakvėpuoju giliai, pažiūriu pro langą, parašau kolegai su prašymu padėti ir, žinoma, google’inu.  

Pradžiai egzistenciniai klausimai iškyla ties kiekvienu kampu: kokius produktus pirkti ir kur, ką su kuo derinti, kokį kiekį, kaip gaminti.. Aaaa, tai truputį veda iš proto, nes kiekvienas klausimas turi keletą atsakymų, o iš jo gimsta kiti klausimai ir tada važiuojam – karuselė non stop nežinomųjų 🙂

Na, bet susikaupiu ir pradedu mąstyti: pietums man reikia pakankamo kiekio kcal, reikia visų maisto medžiagų, būtina, kad jame būtų pakankamas kiekis mikro ir makro elementų ir, žinoma, tai turi būti sveika (ir skanu, kas be ko).

Procesas.

Darau taip, sugalvoju, koks bus pagrindinis ingredientas – pirmoji mintis, kuri šauna į galvą – avinžirniai (kolega, patvirtina, kad mano pasirinkimas geras). Tuomet išsi’google’inu, kad avinžirniai:
100g – 364 kcal.
Angliavandeniai – 61g, iš kurių cukrus – 11g, o skaidulinės medž. – 17g
Baltymai – 19g
Riebalai – 6 g, iš kurių sočiųjų – 0,6 g (super), polinesočiųjų – 2.7 g, mononesočiųjų – 1.4g
Turi daug: vit. A, C, B6 ir Geležies, Kalcio bei Magnio.

 

Pietums man reikės 70 g. Kadangi pas mane jie džiovinti, pamerkiu juos 12 valandų. Prie jų reiktų daržovių.Šaldytuve itin didelio asortimento nėra ;D o iki parduotuvės eiti daug laiko neturiu, improvizuoju, ir save įtikinu, kad truputį pakepintos morkos bus gerai. Juk morkos visada gerai, tikiuosi (?). Bent jau man vaikystėje sakydavo – valgyk morkas ir būsi sveikas. Pasižiūriu jose:
100g – 41 kcal
Angliavandeniai – 10g, iš kurių cukrus – 4.7g, o skaidulinės medž. – 2.8g
Baltymai – 0.9g
Riebalai – 0.2 g, iš kurių sočiųjų – 0 g (super), polinesočiųjų -0.1 g, mononesočiųjų – 0g
Turi daug: Kalio, vit. A, kompleksą vit. B ir vit. K (o kas čia dabar?)

 

Bet sakoma, kad vien morkom ir avinžirniais gyvas nebūsi, tad sugalvojau, kad pamiksuosiu ir įmesiu perlinio kuskuso. Juk turi kažkas gautis, ar ne? Gavosi.

Perlinis kuskusas:
100g – 368 kcal
Angliavandeniai – 75.4g, iš kurių cukrus – 0g, o skaidulinės medž. – 0g
Baltymai – 12.3g
Riebalai – 0.9 g?
Taip pat yra: Geležies

Šių trijų ingredientų miksas buvo mano pietūs, na, o kad būtų skaniau, viską pagardinau šlakeliu sojos padažo.

Mane nustebino vienas dalykas, kad maisto dubenėlis buvo gan mažas ir pirma mintis, kuri šovė: „na va, prisidariau ir dabar liksiu alkanas”, tačiau aš vos sugebėjau įveikti savo kulinarinį šedevrą 🙂

Verdiktas

Apibendrindamas mano pirmąją improvizaciją, galiu atvirai pasakyti, kad pats turiu daugiau klausimų nei atsakymų, tačiau jau dabar suvokiu vieną dalyką, kad maistas/patiekalai neturėtų būti iš perdirbtų maisto produktų, nes iš jų naudos – kaip iš ožio pieno. O jeigu tai nėra naudinga, kam to mums reikia (?). Mes turime galimybę valgyti produktus ar iš jų gamintis, iš tiesų, mums patinkančius, kokybiškus patiekalus [produktai, kuriuos aprašiau, yra mums naudingi ir yra nesuskaičiuojama daugybė variacijų, kaip mes juos galime panaudoti, praturtindami savo mitybos racioną].

Pradžiai reikia suvokti pagrindines mitybos taisykles (jas apžvelgsiu kitame įraše), nepulti stačia galva į kraštutinumus, palengva gilintis savo žinia. Galbūt kartais reikia spyrio, kad susimąstytume ir pradėtume ugdyti savo sąmojingumą, suvoktumėme, kad sveikas gyvenimo būdas, tai nėra mados vaikymasis, tai kokybiško gyvenimo varančioji jėga.