22
Lap
2017

Viena treniruotė per dieną ar dvi?

Tai toks pats sudėtingas ir kartais toks pats aktualus klausimas kaip: kiek puodelių kavos išgerti per dieną – 2 ar 3; kas atsirado anksčiau – arklys, asilas ar ponis, kuris žaidimas geriau CS ar DOOM ir t.t. Lygiai taip pat, šis klausimas patenka į sąrašą klausimų, kurie turi daugybę atsakymų, priklausomai nuo begalės kintamųjų.

Pradėkime nuo to, kad reikia įvertinti:

  • kiek metų sportuojate;
  • kokie jūsų asmeniniai tikslai;
  • kokia jūsų fizinė forma;
  • ką gyvenime veikiate be sporto;
  • kiek turite laiko poilsiui;
  • kokie jūsų mitybos įpročiai.

Lygiai taip pat reikia atsakyti ir į šiuos klausimus:

  • koks tos dienos tikslas;
  • kokiame periodizacijos cikle esate;
  • kokias fiziologines savybes norite ugdyti.

Vienas iš svarbiausių kriterijų, kuriais reikia vadovautis, – tai būti sąžiningu sau. Tai reiškia blaiviu protu (Lietuvoje ši tendencija grūdama per visur, kur tik įmanoma) įvertinti savo galimybes. Sporte galioja viena labai aiški taisyklė, kurią mano manymu, dauguma pamiršta: daugiau, dar nereiškia geriau. Mes, lietuviai, išmokome (leidžiu sau daryti tokią prielaidą ir labiau taikau į tą auditoriją, kuri nėra užstrigusi aname amžiuje) vertinti kokybę: perkame kokybiškus maisto produktus, naudojamės paslaugomis įvertinę kainos ir kokybės santykį. Todėl siūlai visą tai pritaikyti ir sporte.

Jeigu tik pradėjote sportinę karjerą, įvertinkite savo fizinę būklę. Didelei daliai žmonių, siūlyčiau pradėti nuo kūno stiprinimo ir traktuočiau tai kaip būtiną dalyką: jėgos treniruotės, funkcinės treniruotės, tempimo pratimai. Turint specifinių problemų (kurias galime pavadinti iššūkiais), patarčiau tai spręsti su fizioterapeutų, kineziterapeutų ir kt. specialistų pagalba. Aš net neabejoju, kad įjungus tai į sporto savaitės racioną, jums seksis daug geriau jūsų pasirinktoje sporto šakoje.

Tikrai atkreipčiau dėmesį ir į gyvenimo būdą: kiek valandų per savaitę dirbate ir kiek valandų turite poilsiui; kiek kartų per dieną valgote ir ar tai kokybiškas maistas. Tik suderinę mitybą, sportą, poilsį, darbus ir kt. veiklas, jūs sugebėsite pasiekti gerų rezultatų. Ir čia kalba eina ne tik apie sportą, tai lygiai taip pat turi įtakos jūsų nuotaikai, produktyvumui darbe. Tik geras visų šių dalykų mišinys bus pilnavertiško gyvenimo pamatas.

Jeigu jums rezultato siekimas suteikia džiaugsmą, jeigu degate troškimu siekti asmeninių pergalių, rezultatų gerinimo, tuomet į sportą būtina pažvelgti dar profesionaliau. Juk siekiant maksimalių rezultatų, kiekvienas, kad ir pats menkiausias dalykas, turi įtakos.

Kalbant specifiškai apie dvi treniruotes per dieną, kai jau esate tikras, kad jas galite „pavilkti“, siūlau pasvarstyti ir atsakyti štai į tokius klausimus: kokiame periode esu ir kokias savybes planuoju ugdyti; kokia tos dienos užduotis. Mano pamąstymas paprastas, jeigu jus domina ištvermės ugdymas ir galvojate, kas geriau: dvi trumpos treniruotės, kaip pvz. du easy run per dieną ar viena ilga – long run, aš rinkčiausi vieną ilgą. Tokiu būdu jūs sugebėsite daug geriau lavinti aerobines savybes, kas yra  ištvermės sporto pagrindas. Kalba eina apie širdies darbą, kraujotaką, nervų sistemos veiklą ir, žinoma, energijos gamybos procesus, kuomet ilgo ir nuoseklaus darbo metu, mes „mokome“ organizmą išgauti energijos ne tik iš angliavandenių, bet iš riebalų bei baltymų.

Kitas pavyzdys gali būti greičio ar sakykime jėgos treniruotės, kurių metu mūsų organizmas patiria visiškai kitokias apkrovas ir įsijungia visai kiti režimai. Čia gali stipriai vyrauti anaerobiniai procesai, gali būti stipriai varginama nervų sistema ir pan. Tuomet vėl kyla klausimas ar antra treniruotė bus naudinga, ir tik priklausomai nuo nuovargio gylio ir jūsų asmeninių charakteristikų yra pasirenkamas antros treniruotės pobūdis, kas greičiausiai bus atstatomoji treniruotė ar vis gi visiškas poilsis.

Dar vienas pavyzdys, ypač gerai tinkantis baziniame periode, kuomet mes stipriname organizmą ir ruošiame jį darbui, labai dažnu atveju dvi trumpesnės aerobinės treniruotės bus geriau nei viena ilga, bet žinoma, nepamirštant, kad tame pačiame mikro cikle būtina ir ilga aerobinė treniruotės, vienas ar kelios jėgos treniruotės ir, priklausomai nuo jūsų asmeninių planų, anaerobinė treniruotė.

Taigi pabaigoje reziumė būtų toks, kad atsakymo, kas geriau – viena treniruotė ar dvi, nėra. Viskas priklauso nuo daugybės faktorių, bet aiškiai galiu pabrėžti vieną dalyką, kad teisingai sudėliotas darbas, nesvarbu, kokios apimties jis bebūtų, bus geriau nei chaotiškas treniravimasis pagal orų prognozės tendencijas.

 

Nuotraukos autorė https://www.facebook.com/RenatosFotogalerija/

17
Lap
2017

#2 Mityba. Geriamas jogurtas

Pradėti gyventi sveikai, atskirti, kas gerai, o kad ne (nors pakuotė šviečia pačiomis gražiausiomis spalvomis), pajusti kas tinka ir patinka  – tai ilgas procesas, o galbūt tiksliau pasakius, hobis ar net darbas. Tai nėra taip paprasta, kaip pasikeisti vasarines padangas į žiemines, juk kalba eina apie mūsų organizmą ir, žinoma, sveikatą.

Aš išsikėliau sau tikslą, pradėsiu maitintis sveikai (priežastys kodėl – #1 Mityba) ir paverčiau tai tarsi žaidimu. Puikiai suvokiu, kad drastiškai keisti savo mitybos įpročių man nereikia (nėra jie jau tokie blogi), taip pat žinau, kad mano žinių bagažas šioje srityje yra labai mažas, o galiausiai žinau, kad tam reikia ir daugybės valios pastangų. Todėl aš pasirinkau step by step kelią. Domiuosi mažais dalykais, analizuoju, skaitau, kalbuosi ir savo atradimus įnešu į virtuvę. Šią savaitę egzekucijai pasirinkau geriamąjį jogurtą.

 Pradėkime. Išmokau vieną taisyklę: etiketėje pirmuoju numeriu būna nurodytas produktas, kurio to gaminio sudėtyje yra daugiausia, o tuomet vardijami visi kiti iš eilės mažėjimo tvarka. Mano mėgiamiausias geriamasis jogurtas turi septynias sudedamąsias dalis, nors 4as pagal eilę ingredientas – mėlynių priedas – yra išskleistas ir jį sudaro dar šimtas visokiausių e, dažiklių, kvapiklių ir žodžių, kurių reikšmių teko googlinti. Vis dėlto, o labiausiai į akis kritęs faktorius šioje sudėtyje – cukrus. Tad mano taip mėgiamas mėlynių jogurtas, kuriame turėtų būti natūralaus cukraus iš jogurto ir mėlynių, nėra toks nekaltas, mat jis dar gerai užmaitintas cukrumi.

Prieš cukrų neturiu nieko blogo, bet kai jis yra smarkiai apdorotas ir produkte patampa pridėtiniu, tai not fun. Aš būtinai apie tai parašysiu atskirą įrašą, o dabar galiu pasakyti, kad vengiu produktų, kuriuos gausu pridėtinio cukraus. Kaip pavyzdys yra jogurtas, jame natūraliai cukraus turėtų būti vos keletas gramų, geriamajame jogurte jo kiekis padaugėja 3-5 kartais (labai didelės analizės nedariau, bet man pakako pastudijuoti keletą mano pamėgtų pakuočių, kurių etiketės klykė SVEIKAS MAISTAS).

Taigi, ką daryti, jeigu noriu gerti skanų, sveiką geriamą jogurtą, neprifarširuotą visokiausių priedų (?)

Išeitis.

Atradau svetainę, kurioje apstu ekologiškų ir natūralių produktų iš Lietuvos ūkių. Šiame e-shop’e gyvena ir natūralus (skystas) jogurtas be jokio pridėtinio cukraus, kurio skonis fantastiškas. Norint pasigaminti geriamąjį jogurtinį gėrimą, tereikia įdėti uogų, vaisių, viską sutrinti ir vualia – jūs turite tobulą gėrimą. Jame nėra jokių sintetinių E, tirštiklių, kvapiklių ir viso kito asortimento „įdomybių“.

Taip pat, šis jogurtas – tai tobulai geras jūsų rytinio glotnučio (smūčio) pagrindas. Mano išbandytas receptas būtų toks:
400 ml natūralaus (skysto) jogurto;

Bananas;

Obuolys;

Keletas datulių;

Chia sėklos;

Nedidelė sauja riešutų;

Šiek tiek moliūgų arba saulėgrąžų sėklų.

Man – tai tobulas maistas pusryčiams, nes surenku pakankamą kiekį maistinių medžiagų, vitaminų, mineralų. Kas be ko, tai yra gan kaloringa (sotu) ir, kas man labai svarbu, rytinės treniruotės metu jaučiuosi kupinas energijos ir neapsunkęs!!

Aš ir toliau ieškau gerų produktų, tinkamų jų derinių, kad mano, kaip sportininko ir, žinoma, žmogaus, kuris nori gyventi sveikai, mityba būtų pilnavertė ir, kas be ko, skani 🙂

P.S. Visus, kuriuos domina, kokia ta paslaptinga lietuviškoji svetainė, parašykite, pasidalinsiu!

15
Lap
2017

Paramos renginio „Bėk už sveikesnę ateitį“ mintys

Ar iš tiesų, norint daryti gerus darbus, reikalingas pastūmėjimas iš šalies? Ar vienas žmogus gali pakeisti nusistovėjusią tvarką? Kodėl aš turiu būti visuomenės dalimi? Tokie ir dar begalybė panašių klausimų galėtų būti TED kalbėjimo temomis, tai galėtų būti mamų forumo diskusijų objektais, lygiai taip pat tai gali būti klausimai, gyvenantys daugelio mūsų mintyse.

Būtent lapkričio 11 d. vykęs paramos renginys, kurio metu buvo renkamos aukos onkologinėmis ligomis sergančių vaikų svajonėmis pildyti ir yra atsakymas į pirmąjį klausimą. Daryti gerus darbus, nesvarbu kokio mąsto jie būtų, mums nereikia leidimo.

Mintis surengti tokio pobūdžio renginį kilo prieš gerą pusmetį, tačiau, tam reikėjo rasti nemažai laisvo laiko ir įdėti daug darbo. Su pirmuoju aspektu, man, kaip ir daugumai daugumai XXI a. gyventojų yra problema, tačiau, darbo aš nebijau. Todėl, mintys apie šią akciją manęs neapleido ir jomis pasidalinau su savo gera drauge Egle Balčiūnaite. Jos atsakymas, be akimirkos dvejonės, “Tai, darom” man buvo beprotiškai didelis motyvacijos ir energijos užtaisas.

Į klausimą, kodėl sugalvojau organizuoti tokį renginį, pateiksiu du gerai apgalvotus atsakymus:

  1. Esu iš tų žmonių, kurie galvoja, kad gyvenime yra per daug egoizmo: dauguma gyvena savo pasauliuose, kuriuose žodis “AŠ” dažniausiai tampa mūsų gyvenimo būdu ir stipria hierarchijos išraiška. Viskas, ką žmonės dažniausiai mato, tai tik savo asmeninius rūpesčius, dažniausiai ieško asmeninės egzistencijos, socialinių, buitinių ir kitų savo negandų sprendimo būdų. Kas be ko, be neigiamų aspektų yra ir daugybė teigiamų: asmeninės gerovės kūrimas, savo poreikių tenkinimas (nesvarbu kokia ir kieno sąskaita) ir t.t. Žinoma, negalima teigti, kad tai yra blogai, tačiau, šiems žmonėms dažniausiai atrodo, kad toliau už savojo “AŠ” lauko gyvenimas nevyksta. Turiu spėjimą, kad tai sąmojingumo trūkumas. Juk žmonės jautriai reaguoja į nelaimes, noriai prisideda prie “Maisto banko” rengiamų akcijų ar dalyvauja kasmetinėje iniciatyvoje “DAROM”, kartais žavisi ir  pagiria tuos, kurie stengiasi visuomenės labui, o būna kartais juos išvadina dėmesio stokojančiais (priklausomai nuo nuotaikos). Kai tuo tarpu, man patinka būti gyvenimo “panku” ir kartais eiti prieš srovę. Šiuo atveju, aš stengiuosi žiūrėti plačiau (specialiai parašiau “stengiuosi,” nes lygiai taip pat, kaip ir dauguma žmonių, paskęstų savojo gyvenimo peripetijose) bei įžvelgti nematomus dalykus (jie matomi, tik ne visi nori juos matyti). Stipriai tikiu, kad nors retkarčiais turėtume išlipti iš savojo “AŠ” lauko ir šiek tiek pagalvoti apie “MES”. Skambės labai banaliai, bet kai aplink mus supantys žmonės yra laimingi (prie to kiekvienas iš mūsų galime prisidėti), ta gera nuotaika lyg virusas užkrečia mus visus. Patikėkite, gyventi visuomenėje, kurioje jautiesi nepamirštas ir suprastas yra daug prasmingiau ir saugiau, nei statytis barikadas saugant savąjį “AŠ”. Tad mano renginys buvo skirtas parodyti, kad MUMS rūpi ir kad MES nepamirštame vaikų, kurie sunkiai serga ir neturi pilnavertės vaikystės. Manau, kad kažką daugiau sakyti šita temą neverta. Kiekvienas iš mūsų suprantame šios istorijos svarbą.
  2. Jau minėjau, kad esu gyvenimo “pankas” ir mane šiek tiek erzina istorijos apie transformacijas. Taip, neneigsiu, kartais istorijos apie geraširdžius žmones motyvuoja, apie tuos, kurie didžiąją gyvenimo dalį darė “hmmz”, o gal tiksliau pasakius su kiekviena diena vis smuko žemyn, o vėliau jiems nušvito dangus, persijungė galvoje keli svertai ir jie tapo gerovės puoselėtojai ir gerų darbų kalviai. Man šiek tiek banalu, kad geri darbai ir nauji pašaukimai atsiranda tik pasiekus dugną arba susidūrus su sunkiomis sveikatos problemomis. Pasikartosiu, kad tai yra suprantama, bet mano istorija kitokia. Nemanau, kad mano gyvenimas ėjo žemyn ar jame buvo kažkokių nuopuolių. Nusprendžiau imtis šio projekto, nes manau, kad tai yra gerai, nes tikiu, kad įgyvendinti kilnius tikslus nereikia jokio gyvenimo spyrio į užpakalį. Viskas, ko reikia, tai noras ir šiek tiek sąmojingumo.

Galėčiau valandų valandas buitiškai filosofuoti šiomis temomis, tačiau, trumpas šio renginio apibendrinimas būtų toks, kad kartu su olimpiete Egle Balčiūnaite ir Rimanto Kaukėno paramos fondu man pavyko:

  1. Supažindinti žmones su lengvąja atletika.
  2. Padaryti dviejų valandų treniruotę, kurios metu buvo daug juoko, gerų emocijų ir žinoma sunkaus darbo.
  3. Padaryti n+k skaičių burpių, kurie su “ToGetFit” komandos pagalba virto auka vaikams.
  4. Surinkti 672 eurai, kurie padės išpildyti gal net keletą onkologinėmis ligomis sergančių vaikų svajonių.
  5. Parodyti, kad kartu mes galime tikrai daugiau negu galime įsivaizduoti.

 

Dar kartą noriu padėkoti visiems dalyvavusiems! Tai buvo nuostabu ????

 

6
Lap
2017

Turiu tikslą #7 Achilo kulno indentifikavimas.

Mano kelias tikslo link – prabėgti 10 km greičiau nei per 30 min. niekur nedingo. Jis gyvena manyje, kartais nuodydamas kraują nepasitikėjimo savimi virusu, o kartais uždegantis kraują taip stipriai, kad net Atakamos dykuma palyginti su manimi būtų šalta.

 

Paskutinis mano įrašas buvo apie varžybas Škotijoje. Deja, tos varžybos man atsiliepė skaudžiai (jose dalyvavau sirgdamas) – po jų atkritau beveik 3 savaitėms. Būdavo dienų, kai jau atrodė, kad jau viskas – pasveikau, ir tada vėl pakirsdavo. Patikėkite, not fun at all. Galiausiai pasigavau sinusitą, kurio iki šios akimirkos iki galo neatsikračiau (įkyrus bjaurybė, kažkuo panašus į kaimyną, kuris sekmadienio rytais gręžia sienas).

Tačiau manęs taip lengvai nepalauš įvairūs peršalimai ir virusai. Ir štai, vualia, jau dvi savaites kaip lekioju Vingio parko takais, Neries kratine (nors dalis jos, deja, bet jau apsemta) ir kartais manieže. Žinoma, dar nesijaučiu atsigavęs 100%, bet jaučiuosi gan gerai ir tikiu, kad varžybose (gruodžio mėn.) sugebėsiu bėgti greičiau nei Škotijoje.

Per šias kelias savaites surinkau 200 km, daugiau kilometrų neleido surinkti darbai, savijauta ir kartais tobulai nesmagus lietingas oras.

 

Vienas iš labiausiai įsiminusių darbų buvo fartlekas: 10 serijų po 2 min. fast run per 1 min. easy run. Nežinau, kaip jums, bet man tokie darbai praeina greitai ir neskausmingai. Kapoji sau kelias minutes daug negalvodamas ir tiek 😀 Kalbant apie tokio pobūdžio fartlekus, aš visuomet traktuoju, kad tokio pobūdžio darbai turi būti daromi iš laisvumo, atsižvelgiant į tos dienos savijautą. Bandyti išspausti tam tikrą pace ar kažką pan. per tokio pobūdžio darbą yra ne mano stilius. Įdomu, kaip jūs darote (?)

 

Dar vienas darbelis, įsiminęs ne dėl pačių linksmiausių aplinkybių, buvo intervalai. Dariau 4 serijas po 10 min. Labai norėjosi bėgti kaip įmanoma laisviau, kas gan neblogai gavosi pirmoje serijoje, kai pace buvo apie 3:30. Tačiau antra serija, kuri pagal mane, turėjo būti greitesnė, pavirto į visišką fiasko. Pirma serija buvo į vieną pusę palei Nerį, o kita atgal, o va ten škvalinis vėjas smogė kaip reikalas. Galbūt jis nebuvo pats stipriausias, bet kaip tyčia tą rytą buvo pirmasis mini šaltukas ir tikrąją to žodžio prasme, vėjas mane perpūtė kiaurai. Nepratęs prie šalčio, nesugebėjau bėgti greičiau nei 3:40. Vienintelis dalykas, kuris vėliau mane guodė, kad 3ia serija buvo greičiausia (pace apie 3:20), o žinodamas, ko laukti ketvirtoje serijoje susikaupiau ir pavyko išspausti 3:30. Vienintelis minusas, kad ta treniruotė man kainavo daug daugiau jėgų nei buvo suplanuota.

 

Pati įdomiausia treniruotė per šias savaites buvo sprintas. Nedariau nieko panašaus jau keletą metų ir štai boom, bėgiojau po 200 m per 30-28 s. Tą dieną skraidžiojau pagautas euforijos, bet po to teko skaudžiai sumokėti. Mano raumenynas, seniai nematęs tokio darbo, maudė, skaudėjo, tempė dar tris dienas po to ir tai turėjo įtakos likusioms dienoms. Teko šiek tiek sumažinti krūvį ir nuimti keletą treniruočių ir iš numatyto skaidyto tempo run, viso labo gavosi tik greitas krosas. Tai mane privertė susimąstyti, kad vis gi mano fizinis pasiruošimas yra (tiksliau būtų sakyti nėra) tragiškas.

Dabar galiu drąsiai prisipažinti, kad per šią vasarą reikėjo išimti kelias lengvas bėgimo treniruotes ir jas pakeisti spec. fiziniu. Labai gerai jaučiu, kaip mano raumenynas tiesiog nesugeba pavežti krūvio. Todėl reikia daugiau laiko atsistatymui, atsiranda keistų skausmų ir tempimų. Žinoma, šiame sezone, dviračio per naują neatrasiu, bet dabar gerai žinau, kas yra pagrindinis mano stabdis tobulėjimui.

 

Reziumė. Iki paskutinių šio sezono varžybų liko mėnuo. Per likusį laiką bandysiu kuo įmanoma kompaktiškiau suspausti treniruotes, kad krūvis nebūtų per didelis ir žinoma, visą dėmesį skirsiu hard core intervalinėms treniruotėms, kurios turėtų mane “išvežti”. Na, o po to jau reikės atsigauti ir pradėti “statyti” savo kūną nuo pamatų.

P.S. Mano požiūris toks, kuo arčiau priartėsiu prie 30 min. per šį sezoną, tuo mažiau reikės nuimti sekundžių nuo pace’o kitame. Tikiuosi, kad ši taktika pasiteisins 😀

2
Lap
2017

Kai noriu pradėti bėgioti #2 Motyvacija.

Žmonėms, kurie didžiąją laiko dalį skiria sportui ar sportas yra jų gyvenimo dalis, bepigu kalbėti ir kartais net smerkti tuos, kuriems trūksta motyvacijos pradėti ar pradėjus nesustoti sportuoti. Juk galima pažiūrėti net iš kitos pusės, o ar jums užtektų motyvacijos staiga nutraukti sportinę ir imtis nežinomos veiklos, kad ir kūrybos ar verslo. Aš net neturiu abejonių, kad dauguma susidurtų su tokiais pačiais sunkumais, su kuriais susiduria žmonės, kurie nori/bando sportuoti. Tačiau šis mano įrašas, nėra moralizavimas ir pamokymas kaip reikia gyventi, palikime tai tiems, kuriems tai yra kasdienė duona.

 

Pakalbėkime apie motyvaciją ir raskime priežastis, kodėl gi jos pritrūksta. Tai gali būti:

  • nepasitikėjimas savimi;
  • nežinojimas, ko noriu;
  • baimė suklysti;
  • XXI a. tendencija „mėtytis“;
  • išankstinis savęs „nurašymas“;
  • dar viena XXI a. tendencija amžinai skubėti ir niekam nerasti laiko;
  • vaikymasis mados;
  • neturėjimas tikslų.

 

Aš net neabejoju, kad pasikapsčius giliau, kiekvieno iš mūsų galvose rastume dar daugiau įvairiausių juodųjų dėmių, kurios mumyse sukuria motyvacijos stygių. Tačiau, kad ir kiek tų juodybių būtų, su jomis ar prieš jas, ar dar kaip kitaip, galima kovoti, galima jas įveikti.

Aš mąstau labai paprastai – norint įveikti tam tikrus sunkumus, pradžiai reikia juos identifikuoti (ką aš ką tik padariau). Čia kaip ir su ligomis, jeigu susirgę norime pasveikti, mes turime išsiaiškinti, kokia tai liga, ir tuomet jau vartoti tinkamus vaistus. Juk lūžus kojai, mededkų kompresas vargu ar tiks.

 

Taigi imkime kiekvieną motyvacijos stygiaus priežastį ir bandykime surasti jai priešnuodžių:

 

Nepasitikėjimas savimi

Oh boy, gal nereikėjo pradėti nuo tokios sudėtingos, bet.. Savo gyvenime esu susidūręs su ne vienu žmogumi, kuris turi su tuo problemų (skamba baisiai) ir šis drąsos stygius, deja, bet kartais „nužudo“ net ir talentus. Yra parašytą milijonai straipsnių, kaip su tuo kovoti ir/ar ką daryti, bet šioje vietoje aš su tuo kovoju kalbėdamas. Mano nuomone, kad tai vienas iš sėkmingesnių būdų kaip tai nugalėti. Nes aš netikiu, kad žmogus, vienas pats, ims ir stebuklingai susitvarkys su savo negandomis. Jam reikia paramos, jam reikia supratingumo (ypač gerai, kai palaikantis žmogus yra turėjęs pan. problemų), kartais jam reikia lengvo pastūmėjimo, bet jokiais būdais nereikia menkinti žmogaus, stengiantis iššaukti neigiamas emocijas. Galbūt jums ir atrodo, kad žmogus supykęs ims ir taps čempionu, bet mano nuomone, dažnu atveju, jis dar labiau užsidarys ir paskęs savyje. Kovoti ne vienam, o su pagalba iš šono yra daug lengviau ir kai žmogus ims pasitikėti jumis, kai jis suvoks, kad pasitikite juo, po truputi ims pasitikėti ir savimi. Tai ilgas procesas, bet šį iššūkį galima įveikti, jeigu šalia bus tinkami žmonės.

 

Nežinojimas, ko noriu

Ši situacija kažkuo panaši į ligos ir gydymo situaciją. Tik žinodami, kuo sergame, mes galime vartoti tinkamus vaistus. Tik tiksliai žinodami, ko norime, mes savo norus galime paversti realybe. Sporte tai ypač aktualu, nes sportininkas privalo labai aiškiai žinoti savo tikslus ir jų siekti. Jeigu tikslas bus abstraktus, tuomet ir kelias jo link ves tiesiai per aplinkui. Patarimas, išsigryninkite ko norite, būkite sąžiningi sau, o tuomet kelias, kuriuo eisite, jau bus lengvesnis.

Baimė suklysti

Šis fenomenalus dalykas, mano nuomone, yra  baimės „ką apie mane pagalvos kiti“ dalis. 99% žmonių nieko nepagalvos. Juk jie užsiėmę savo XXI a. tendencijomis ir lygiai taip pat bijo suklysti, tad visą dėmesį yra sukoncentravę į save.

Baimės šaknys yra mumyse, o su savimi kovoti yra lengviau, juk šį varžovą pažįstame itin gerai. Beje, jeigu ir suklysime, žinosime, kur padarėme klaidų, o iš jų mokomės. Galima daryti prielaidą, kad baimė suklysti stabo mūsų evoliucinį tobulėjimą (o prieš evoliuciją geriau „nešokinėti“).

Kalbant apie tą 1%, tai dalis jo yra mūsų artimi žmonės, kurie mus palaikys visais gyvenimo etapais.Kita dalis – heiteriai, ir jie visada kalbės vien tik purvą. Tad nebijokite suklysti, juk tai yra gyvenimo dalis.

 

XXI a. tendencija „mėtytis

Negaliu vienbalsiai teikti, kad ieškoti savęs yra blogai, tačiau viskas turi savo ribas. Jeigu per metus pakeičiate 5 darbus, 7 drauges/us, pradedate rašyti 3 knygas ir bandote save atrasti 15-oje skirtingų sporto šakų, aš tikiu, kad jums motyvacijos tikrai gali pritrūkti. Jus kaip tik esate motyvuotas nesustoti, o apsistojimas ties vienu ar keliais segmentais, jums yra atgyvena ir nuobodu. Galbūt. Vis gi, jeigu jus kankina „mėtymasis“, išsikelkite tikslą ir jo siekite vienoje vietoje. Jeigu jį pasiekus, atsiras motyvacija siekti kitų aukštesnių tikslų, puiku! Na, o jeigu visgi, atsiras noras eiti kitur, tai irgi nėra blogai, nes tuomet tikrai žinosite, kad tai buvo ne jums. Aš mąstau, kad spręsti apie dalykus iš įvairių segmentinių pjūvių galima tik tuomet, kai juos ne tik prabėgomis išbandome, bet šiek tiek ir pasigiliname. Čia kaip su nuomonės turėjimu visais gyvenimo klausimais: nieko blogo, tik ji dažnu atveju yra paviršutiniška ir daugumai neįdomi. O juk mes norime būti įdomus, ar taip?

 

Išankstinis savęs „nurašymas“

Mąstau, kai tai yra viena iš netikėjimo savimi variacijų. Todėl ties šiuo iššūkiu ilgai neapsistosiu, tik dar kartą pabrėšiu, kad turėjimas šalia savęs žmogaus, kuris padėtų judėti pirmyn, kuris tikėtų, jumis yra būtinas.

 

XXI a. tendencija, amžinai skubėti ir niekam nerasti laiko

Šioje vietoje mes tampame patys sau priešais. Kartais norime daugiau gauti ir turėti daugiau nei galime aprėpti. Tuomet iškyla daugybė dilemų, kaip dėlioti prioritetus ir kokia eilės tvarka juos vykdyti. Kadangi nesinori nei vieno paleisti, paroje ima trūkti laiko. Juk taip knieti/kirba į Facebook’ą įkelti kaip per vieną dieną jūs padarote nuostabius pusryčius dviems, pasirašote darbe super gerą kontraktą, pietaujate su kolegomis, sportuojate sporto klube, pasiimate vaikus iš darželio, grojate pianinu, nepraleidžiate progos parašyti 15 piktų komentarų apie šių dienų pasaulio įvykius, randate laiko savo artimiems žmonės, analizuojate Anos Kareninos pasirinkimą ir žinoma, pakeičiate vasarines padangas į žiemines. Ir taip kasdien, su vis naujais iššūkiais ir skundais, kaip jūs neturite laiko ir kaip trūksta motyvacijos pasiruošti maratonui. Patarimas. O jūs pagalvokite labai gerai, kas jums svarbu, susidėliokite savo savaitę, mėnesį metus, ir darykite tai, kas teikia malonumą. Tuomet motyvacija tikrai niekur nedings.

 

Vaikimasis mados

Žinot, rasti atsakymą į šį klausimą, nereikia būti filosofijos daktaru. Elementaru, kad veikla, kurią darote, nes „taip reikia“, niekada neteiks tiek džiaugsmo, taip stipriai nemotyvuos jūsų, kaip veikla, kurią jūs dievinate. Nesivaikykite madų, darykite tai, kas patinka jums.

 

Neturėjimas tikslų

Ši problema yra labiausiai specifinė. Kartais atrodo, kad veikla man patinka, žmonės su kuriai ja užsiimu, man irgi patinka ir sekasi man joje gerai, bet.. Yra tas bet, kurispradeda augti ir šiek tiek nuodiją sielą. Taip yra todėl, kad jums trūksta iššūkių, esate vegetacinėje būsenoje ir stagnacija sukelia lengvą nuobodulio priepuolį. Išeitis galėtų būti susigalvojimas sau naujų iššūkių, tikslų ir jų siekimas. Neišvengiamai kelyje link sėkmės, susidursite su sunkumais, o tai grąžins aistrą, kuri jau lūžinėjo. Juk labai dažnai pasitaiko, kad mus žavi ne pats tikslas, o tikslo siekimas.

 

Dabar rašau ir galvoju, kad apie kiekvieną iš šių punktų būtų galima kalbėti, filosofuoti valandų valandas. Galima atrasti daugybė naujų įžvalgų ir sunkumų, su kuriais susiduriame vienais ar kitaip atvejais. Tačiau reziumė, mano galvoje šmėžuoja tik viena – reikia nenustoti gyventi (kad ir kaip banaliai skambėtų), reikia apsistatyti save tinkamais žmonėmis ir kelti sau tikslus. To ir linkiu.

25
Spa
2017

#1 Mityba. Ir vis gi, ką valgyti pietums

Noriu maitintis sveikai, teisingai. Dar labai svarbu skaniai ir nenuobodžiai. Sakyčiau tai uždavinys ne iš lengvųjų, o kai nežinau, nuo ko pradėti, galvoje įvyksta boom, tada pakvėpuoju giliai, pažiūriu pro langą, parašau kolegai su prašymu padėti ir, žinoma, google’inu.  

Pradžiai egzistenciniai klausimai iškyla ties kiekvienu kampu: kokius produktus pirkti ir kur, ką su kuo derinti, kokį kiekį, kaip gaminti.. Aaaa, tai truputį veda iš proto, nes kiekvienas klausimas turi keletą atsakymų, o iš jo gimsta kiti klausimai ir tada važiuojam – karuselė non stop nežinomųjų 🙂

Na, bet susikaupiu ir pradedu mąstyti: pietums man reikia pakankamo kiekio kcal, reikia visų maisto medžiagų, būtina, kad jame būtų pakankamas kiekis mikro ir makro elementų ir, žinoma, tai turi būti sveika (ir skanu, kas be ko).

Procesas.

Darau taip, sugalvoju, koks bus pagrindinis ingredientas – pirmoji mintis, kuri šauna į galvą – avinžirniai (kolega, patvirtina, kad mano pasirinkimas geras). Tuomet išsi’google’inu, kad avinžirniai:
100g – 364 kcal.
Angliavandeniai – 61g, iš kurių cukrus – 11g, o skaidulinės medž. – 17g
Baltymai – 19g
Riebalai – 6 g, iš kurių sočiųjų – 0,6 g (super), polinesočiųjų – 2.7 g, mononesočiųjų – 1.4g
Turi daug: vit. A, C, B6 ir Geležies, Kalcio bei Magnio.

 

Pietums man reikės 70 g. Kadangi pas mane jie džiovinti, pamerkiu juos 12 valandų. Prie jų reiktų daržovių.Šaldytuve itin didelio asortimento nėra ;D o iki parduotuvės eiti daug laiko neturiu, improvizuoju, ir save įtikinu, kad truputį pakepintos morkos bus gerai. Juk morkos visada gerai, tikiuosi (?). Bent jau man vaikystėje sakydavo – valgyk morkas ir būsi sveikas. Pasižiūriu jose:
100g – 41 kcal
Angliavandeniai – 10g, iš kurių cukrus – 4.7g, o skaidulinės medž. – 2.8g
Baltymai – 0.9g
Riebalai – 0.2 g, iš kurių sočiųjų – 0 g (super), polinesočiųjų -0.1 g, mononesočiųjų – 0g
Turi daug: Kalio, vit. A, kompleksą vit. B ir vit. K (o kas čia dabar?)

 

Bet sakoma, kad vien morkom ir avinžirniais gyvas nebūsi, tad sugalvojau, kad pamiksuosiu ir įmesiu perlinio kuskuso. Juk turi kažkas gautis, ar ne? Gavosi.

Perlinis kuskusas:
100g – 368 kcal
Angliavandeniai – 75.4g, iš kurių cukrus – 0g, o skaidulinės medž. – 0g
Baltymai – 12.3g
Riebalai – 0.9 g?
Taip pat yra: Geležies

Šių trijų ingredientų miksas buvo mano pietūs, na, o kad būtų skaniau, viską pagardinau šlakeliu sojos padažo.

Mane nustebino vienas dalykas, kad maisto dubenėlis buvo gan mažas ir pirma mintis, kuri šovė: „na va, prisidariau ir dabar liksiu alkanas”, tačiau aš vos sugebėjau įveikti savo kulinarinį šedevrą 🙂

Verdiktas

Apibendrindamas mano pirmąją improvizaciją, galiu atvirai pasakyti, kad pats turiu daugiau klausimų nei atsakymų, tačiau jau dabar suvokiu vieną dalyką, kad maistas/patiekalai neturėtų būti iš perdirbtų maisto produktų, nes iš jų naudos – kaip iš ožio pieno. O jeigu tai nėra naudinga, kam to mums reikia (?). Mes turime galimybę valgyti produktus ar iš jų gamintis, iš tiesų, mums patinkančius, kokybiškus patiekalus [produktai, kuriuos aprašiau, yra mums naudingi ir yra nesuskaičiuojama daugybė variacijų, kaip mes juos galime panaudoti, praturtindami savo mitybos racioną].

Pradžiai reikia suvokti pagrindines mitybos taisykles (jas apžvelgsiu kitame įraše), nepulti stačia galva į kraštutinumus, palengva gilintis savo žinia. Galbūt kartais reikia spyrio, kad susimąstytume ir pradėtume ugdyti savo sąmojingumą, suvoktumėme, kad sveikas gyvenimo būdas, tai nėra mados vaikymasis, tai kokybiško gyvenimo varančioji jėga.

 

19
Spa
2017

Kai noriu pradėti bėgioti #1

Internetas lūžta nuo bėgiojančių žmonių nuotraukų; norint pakliūti į didžiuosius pasaulio maratonus, reikia būti įvykdžius normatyvus; Lietuvoje įmonės registruoja savo darbuotojus į didžiuosius bėgimus Lietuvoje (o gal net ir užsienyje); o informacijos apie bėgimą tiek, kad net ir daugiau bėgiojančiam žmogui, sunku atsirinkti, kas tiesa, o kas – kavos tirščiai. Tad ką daryti žmogui, kuris gundosi pradėti bėgioti, bet dėl informacijos trūkumo ar pertekliaus nesiryžta, o gal laukia šiokio tokio paspyrėjimo (įdomus žodis, ar ne?) į užpakalį?

Sudėliojau, mano nuomone, svarbiausius kriterijus, kad startas būtų sėkmingas:

  •         Sveikata svarbiausia

                         Labai svarbu suvokti vieną paprastą dalyką, bėgimas yra sportas (fizinis aktyvumas), kuris turi dvi medalio puses: gali jus stiprinti, gali žaloti. Tad norint išvengti antrojo, liūdnesnio varianto, aš visada patariu pasikonsultuoti su gydytojais. Tai ypač aktualu vyresnio amžiaus žmonėms arba neramioms sieloms, kurios ilgą gyvenimo etapą  praleido be sporto. Gavus patvirtinimą, kad viskas gerai, galima drąsiai „lįsti“ į parkus, gatves, paupius ir kitas bėginėjimo (antras įdomus žodis) vietas.

  •         Avalynė

                         Jeigu turite sveikatingumo lapelį ir vis dar nedingo noras pradėti bėgioti, jums reikia tinkamos avalynės. LABAI SVARBU, ji turi būti skirta bėgimui. Pačiūžos, krepšinio bateliai, būtsai, konversai ar dar velnias žino kas tiesiog netinka. Reikia suvokti dar vieną paprastą dalyką, pradedant bėgioti, teisinga avalynė bus jūsų neperšaunama liemenė, kuri saugos jus nuo šūvių (tai jūsų sveikata], o tam kad atrastumėte savo mėlynuosius, geltonuosius ar juoduosius sportbačius, kurie tinka jums, vėlgi kreipkitės pagalbos į specialistus. Galima bandyti išburti pagal draugų ar internete rastus atsiliepimus, bet aš jūsų vietoje nerizikuočiau, juk tam ir yra tokios specializuotos parduotuvės kaip Sportpoint, S-Sportas ir kt. Profai neleis jums suklysti, o jeigu dar pritaikys batelius prie akių spalvos, tai visai fantastika.

  •         Protingas krūvis

                         Norint sėkmingai startuoti su bėgimo virusu, išvalykite galvas nuo daugybės nereikalingos informacijos, ypač jeigu tai yra pirmieji jūsų žingsniai sporto (bėgimo) pasaulyje. Neklausykite kalbų ir patarimų apie pulsą, pradžiai jums to tikrai nereikia, negalvokite apie taisyklingą kvėpavimą, kvėpuokite daug, laisvai, jeigu reikia stipriai, svarbiausia nenustokite kvėpavę, deguonis beprotiškai svarbus (bet pradžioje nesigilinkite kodėl). Nenusistatykite sau tikslų, kiek kilometrų ar minučių jums BŪTINAI reikia nubėgti, tuo labiau nenusistatykite norimo bėgimo tempo, nes matėte Facebook’e, kad draugas prabėgo 15 km po 4:45 min/km. Patarimas būtų toks: bėkite ramiai, jokiais būdais nepradėkite bėgti greitai, jeigu pradedate dusti, tai jau pavojaus signalas, kad tikrai bėgate per greitai. Atstumas, kurį įveiksite yra labai individualus reikalas. Mano nuomone, pradžioje visiškai nereikia kreipti dėmesio ar nubėgate 1 km ar 5km. Svarbu, kad pradėjote bėgioti ir tai jums patinka. Jeigu kaposite dūsdami, tikiu, kad tapsite piliečiu, sakančiu, kad bėgimas ne man. Bėgimas jums, tik pasirinktas krūvis buvo ne jums 🙂

  •         Patarimai

                         Visuomet yra protinga pasitarti su draugais, pažįstamais, kurie turi bėgiojimo patirties. Jie patars ir atsakys į daugybę jums iškylančių klausimų, tokių kaip: kodėl bėgdamas „gaunu pompą“, kodėl skauda pėdas, blauzdas ar pan., kiek kartų per savaitę man geriausia bėgioti.

                         Mano nuomone, tai yra pradžių pradžia, o vėliau jau atsiras kilometrai per dieną/savaitę, pulsas, varžybos, mityba, vitaminai, spec. treniruotės ir kt. niuansai. Prisijaukinkite bėgimą 🙂

4
Spa
2017

Turiu tikslą #6 10k varžybos Edinburge

     Nežinau, kada jūs skaitysite šį įrašą apie varžybas Škotijoje, bet šiuo metu, kuomet aš rašau, už lango plyti cepelinų spalvos dangus, be paliovos pila lietus, o vėjas nešioja rudeniškus lapus iš vieno krašto į kitą. Ruduo. Lietuva. 🙂

     Škotijos laukiau beprotiškai stipriai, galbūt stipriau nei vaikai laukia Kalėdų ar politikai rinkimų rezultatų. Laukiau Škotijos, nes norėjau pabūti harių poterių kraštovaizdžio šalyje, norėjau pabėgti nuo rutinos, o dar labiau norėjau bėgti varžybose, norėjau suprasti, kaip aš “atrodysiu” 10 kilometrų distancijoje.

     Žinot, sportininkus, grubiai paėmus, galima skirstyti į dvi kategorijas: treniruočių žmones, tai tokie individai, kurie gali non stop “varyti” per treniruotes, atiduoti 150% savęs, gerinti rezultatus per intervalus, beprotiškai mėgautis tuo, ką daro, bet varžybose, jiems nepavyksta savęs realizuoti, jie nedega noru plėšytis. Tame slypi daug niuansų, bet esminis, mano nuomone – psichologija. Kita grupė – varžybiniai žmonės, jie per treniruotes gali “xaliavinti”, padaryti mažesnius darbus, bet per varžybas, iš savęs išspaudžia daugiau nei daug. Jie kaip plėšrūnai pajutę kraują nori varžytis ir laimėti bet kokia kaina.

     Save priskiriu pirmąjai grupei, mane žavi pasiruošimo procesas, jame iškylantys sunkumai, mini pergalės, o varžybos man visuomet – antras planas. Tačiau šio starto aš laukiau. Ir buvo visai nesvarbu, kad peršalau likus dviem dienom, visai nesvarbu, kad sekmadienio rytą išbėgau su skaudančia gerkle ir tekančia nosimi. Aš šios dienos laukiau ir negalėjau jos paleisti.

     Varžybų rytas buvo tobulas, nežinau, kokia tiksliai buvo oro temperatūra, bet bėgimui buvo tobula [žinote tą jausmą, kai nei per karšta nei per šalta]. Gerą nuotaiką ir nusiteikimą žadino šviečianti saulė, besirenkantys dalyviai, Škotijos kraštovaizdis. Tačiau mano galvoje dėjosi minčių karas: buvo labai daug abejonių dėl savijautos, dėl starto, dėl mano galimybių, žodžiu, toks chaosas, kad galiausiai pats pasimečiau tarp savo minčių.

     Gyvenat su minčių aviliu, atėjo laikas apšilimui. Jis pas mane visuomet būna apie 3 km, tik šį kartą apšilimo metu (lėtas bėgimas) padariau 3-4 pagreitėjimus po 45 sekundes, norėjau pažiūrėti kaip bėgasi, kaip kvėpuojasi, kaip aš jaučiuosi bėgdamas race pace. Viskas ok. Žinoma, jaučiasi, kad galvoje truputi ošia ir kvėpuojasi sunkiau, bet bendrai, aš bėgti galiu. Maždaug tada ir gimė mintis, kad šiose varžybose nereikia kažko per daug išradinėti: bėgsiu su lyderiais, nesvarbu kokiu pace, kiek laiko. Mąsčiau – jeigu sveikata neleis bėgti rezultatui, (o gal ir leis?), nors dėl peršalimo jaučiu didžiulį diskomfortą, “kaposiu” paskui lyderius . Tai mane motyvavo labiausiai.

     Šūvis. Į priekį išbėgome keturiese, kiti dalyviai mus paleido nuo pirmų metrų. Xex, pagalvojau, silpnokai, bet man paranku. 🙂 Pirmas kilometras – 3:15, toks lėtas bėgimas man buvo itin naudingas. Bėgdamas tokiu tempu galėjau laisvai kvėpuoti, nedraskydamas gerklės, o svarbiausia, neįsitempdamas. Kojos mane nešė lengvai. Įdomu tai, kad vienas vyrukas mus paleido nepasiekusius net 2 km atžymos. Keista, kam reikia pradėti bėgti pace, kurio negali išlaikyti net dviejų km, pamenu, kad apie tai ėmiau galvoti, na bet ilgai nesigilinau. 🙂 Likom tryse, aš bėgau ramiai, vedantis vaikinas laikė stabilų tempą. Pirmi 4 km buvo apie 3:15-3:17. Keista buvo tai, kad 4-ame kilometre atkrito jau ir antras vyrukas, tad likom tik dviese. Distancijos viduryje pasiekėme 180 laipsnių apsisukimą, mane kaip ir daugelį, tokie posūkiai stipriai išmuša iš ritmo. Varžybų lūžis įvyko 6to kilometro pabaigoje: ir toliau “laikiausi” paskui lyderį ir net neturėjau minčių greitėti, tačiau mano Garmin’as pradėjo rodyti greičio kitimą, o ir vaikinukas pradėjo keistai trūkčioti. Jo keli atsisukimai į mane buvo galutinis požymis, kad jam jau kaip reikiant sunku ir tai buvo ženklas, kad man reikia šiek tiek “įkalti”. [6tas kilometras, vaikinuko krizė, gavosi jau net 3:22]. Stipraus spurto nedariau, “išėjau” į priekį ir vėl pradėjau bėgti 3:15 pace,  vaikinui ir to pakako, kad nesugebėtų laikytis. Tad nuo 7 km likau vienas, dar 8tame kilometre pagalvojau apie pace’ą padidinimą, bet mano kūnui tas nepatiko 😀 – pradėjo durti šoną, pagalvojau:  gal geriau neerzinsiu to peršalimo ir karmos, tebūnie ramiai ir užtikrintai finišuosiu.

     Finišas – paskutiniai keli šimtai metrų, kuriuose mane pasitinka žmonės, garsi muzika ir finišo juosta. Smagus jausmas ją kirsti pirmam, nors ir ne su pačiu geriausiu rezultatu. (oficialus chip time 33:00)

     Šis startas man suteikė labai daug pozityvių minčių, nes sugebėjau prisiversti nepasiduoti anksčiau laiko, parodė, kad einu teisingu keliu: varžybų dieną mano savijauta buvo tobula. Rezultatas, kurį parodžiau tokiomis sąlygomis, man kužda, kad jau šį sezoną galiu bėgti greitai [greitai man].

18
Rgs
2017

Turiu tikslą #5 Savaitė iki pirmojo rudens starto

Pamenu, kaip liepos mėnesio pradžioje niekaip negalėjau apsispręsti, kuriame Europos kampelyje dalyvausiu varžybose, o štai jau po kelių dienų stosiu prie starto linijos. Ir ta linija nubrėžta Škotijos sostinėje, Edinburge. Šios varžybos man didžiulis iššūkis. Man – tai mano maratonas 🙂

“Scotish Halfmarathon + 10k” – tai eksperimentinio pasiruošimo pirmasis etapas, kuris atsakys į klausimus, o, galbūt, pabers jų dar daugiau, į kuriuos atsakymų reikės ieškoti ateityje.

Pasiruošimas 10 km, bent jau šioms varžyboms, man nėra sunkus, nes labai daug dėmesio skiriu aerobinio pajėgumo didinimui, o kalbant paprastai, beveik visą vasarą bėgiojau beprotiškus (man) kilometrų skaičius per savaitę. Daugiausiai jų “surinkau” 160+, kosmosas, ane? Bent jau man, rinkti juos yra lengviau nei taškytis stadione.

Į klausimus: KAM tiek DAUG kilometrų ir kodėl “nesėdžiu” stadione, sukdamas ratus, kurių taip reikia dešimtukui, atsakau paprastai – man reikia pamatų, nes su dabartiniais pamatais, galiu pastatyti nebent palapinę 😀 o norint pasiekti savo tikslą – išbėgti 10 km iš 30min., reikia kvėpuoti ramiai ir suvokti, kad Škotija tai tik pirma tarpinė stotelė, nors mane domina ir PB (asmeninis rezultatas).

Žinoma, stadione apsilankyti teko [anaerobinis periodas truko net 3 savaites, kas žinoma, yra beveik niekas, palyginus su tuo, kiek mėnesių ar metų reikėtų “zulinti” intervalus], nes važiuoti į varžybas “nepasiaštrinus“, būtų ne itin smagu. Per tą, 3jų savaičių periodą man labiausiai įsiminė darbas, kurio metu bėgiojau intervalus po 200, 400 ir 800 metrus ir viską dariau tik per 100 m. poilsio pauzę. To darbo tikslas buvo išlaikyti gan aukštą kadensą (žingsnių dažnį), tad nebuvo laiko kada galvoti apie greičio “išlaikymą”.

Kalbant apie sunkiausius darbus, tai, be abejo, – 5 km ir 8 km tempiniai, kurių net negalima būtų vadinti tempiniais, nes bėgau nežiūrėdamas į pulsą. Abejų treniruočių tikslas – pastovaus greičio išlaikymas. Reziume, tai padaryti pavyko, bet jėgų atidaviau labai daug, kaskart finišuodavau su pulsu, ženkliai virš 200 🙂 Ir netgi dabar (praėjo jau 8 dienos po paskutinio “tempinuko”) jaučiu nuovargį. Finger crossed, kad jis (nuovargis) iki Škotijos dings.

Šiuo metu, kai iki varžybų liko mažiau nei savaitė, “darausi” taper. Tai periodas, kai stipriai numetamas krūvis, norint sumažinti nuovargį, bet išlaikant pasiektą fitness’ą. Man jis sudėtingas, nes nesuvokiu, kas vyksta. Darbai, kurie turėtų darytis lengvai, tokie kaip easy run – nesibėga, per recover’ius tenka save stabdyti, o paskutinė intervalinė treniruotė – “pravalas” – nepadariau jos iki galo. Kodėl? Nežinau. (Treniruotė 7×1000/100). Keistas dalykas tas taper.

Pabaigoje mąstau taip: “reikia susidraugauti su galva” ir viskas bus gerai.