3
Kov
2018

Intervalinis bėgimas – gerai, bet…

Norint varžybose gerinti asmeninius pasiekimus ar bėgti greičiau nei tai daro jūsų kolegos, vien easy run (liaud. krosų) bėgioti neužtenka, į treniruočių racioną reikia įtraukti intervalus.



Intervalai – kas tai?

Kalbant paprastai, tai treniruotė, kurios metu yra bėgiojami tam tikri atstumai. Pavyzdžiui, 10 kartų po 200 metrų, 5 kartus po 2 kilometrus ir daugybė kitų pačių įvairiausių variacijų. Priklausomai nuo faktorių, tokių kaip pvz. periodizacijos etapo, žmogaus pasiruošimo lygio, varžybų distancijos, kuriai yra ruošiamasi, yra parenkamos intervalinės treniruotės.

Kodėl tai naudinga?

Didesnio intensyvumo treniruotė reikalauja didesnio kiekio energijos, todėl yra sudeginama daugiau angliavandenių ir riebalų, kartais būna “paliečiami” ir baltymai;
Stipriau stimuliuojamos kvėpavimo, kraujotakos, nervų sistemos;
Gerinamas aerobinis pajėgumas (manau, kad šiai sąvokai ir šiai temai reiktų atskiro įrašo ar net visos serijos);
Suaktyvinama enzimų, atsakingų už riebalų deginimą, veikla.

Kaip tam pasiruošti?

Bėgikai pasakytų – „reikia surinkti bazę“, t.y.. kurį laiką pabėgioti ramiai tam, kad sustiprėtų kraujotakos sistema ir sunkesniam darbui būtų paruošti raumenys. Kiek laiko bėgioti ir kiek „surinkti“ kilometrų, labai individualu. Pavyzdžiui, jeigu žmogus nėra sportavęs ir tai yra bėgimo karjeros pradžia, matyt, mažiausiai keletas mėnesių, o galbūt ir ilgesnis laikas turėtų būti skirtas tik ramiems ir lengviems bėgikams.
Stiprindami širdį, t.y. bėgiodami ramiai, nepamirškite bendro fizinio pratimų. Tai yra puiki traumų prevencija ir pasiruošimas sunkesnėms treniruotėms.

Į ką atkreipti dėmesį?

Intervalinės treniruotės, mano nuomone, yra pačios sudėtingiausios, ir norint, kad jos atneštų maksimaliai naudos, reikia suvokti keturis kriterijus, kurie nulemia treniruotės paskirtį:
Intervalo atstumas – mąstant labai primityviai, kuo intervalas yra ilgesnis, tuo jis labiau skirtas ištvermei lavinti.
Intervalo įveikimo laikas (intensyvumas) – nuo jo priklauso, ar treniruotė skirta greičio „didinimui“, ištvermės lavinimui ar kitiems tikslams.  
Pakartojimų skaičius – jis kaip ir intervalo atstumas, dažniausiai lemia pobūdį.
Poilsio pauzė – nuo jos priklauso, kurią savybę vystysite: greičio, greičio ištvermės ar ištvermės.Daugiau

15
Vas
2018

Greičiausiai darai bent vieną iš šių 6 bėgimo klaidų

Susisluoksniavus tam tikroms gyvenimo aplinkybėms į bendrą visumą, dienas leidžiu apsuptas įvairiausio tipo sportininkų, dauguma jų – ištvermės sporto atstovai. Tad natūralu, kad stebint iš šalies, bendraujant ir diskutuojant, susidėlioja bendras vaizdas ir tam tikros tendencijos. Pripažįstu, kad visuma žavi ir kelia daug teigiamų emocijų, bet yra ir tamsių šešėlių, kuriuos noriu trumpai aptarti.

Daugiau

11
Vas
2018

Mandrai paprastas žaisliukas  – Garmin forerunner 935

Aš, būdamas itin akylus tendencijų sekėjas, galiu drąsiai teigti: jeigu vilniečiai nesitrina prie Liepkalnio, neleidžia penktadienio vakarų dviejų gatvių sankirtoje, o miesto gimtadienio nešvenčia laikinojoje sostinėje, tai tokie jie ir sostinėtojai 🙂 Panašūs virsmai vyksta ir tam tikrose žmonių grupėse, kaip pavyzdį paimkime bėgikus. Būti šios kilniaširdžių žmonių gaujos nariu galima tik tuomet, kai: esi nors kartą gyvenime pirkęs batus iš sportshoes svetainės; esi parašęs bent keliasdešimt piktai įžeidžiančių komentarų FB grupė “marozončikai”; ir turi gerą žaisliuką ant rankos, apie kurį ir yra šis įrašas.

Tas įnagis ant rankos – velniškai geras reikalas. Žinoma, geras jis yra tuomet, kai atlieka savo funkcijas: matuoja, analizuoja, skaičiuoja, rodo ir t.t. Šiuo metu šiuos man svarbius darbus atlikti yra įgalintas GARMIN Forerunner 935.

Nebūsiu tipinis žaisliukų aprašinėtojas, kuris atskleidžia naujienas, išsako + ir -, palygina su kitais brandais ir pan. Mano nuomone, šiais laikais rinkoje yra labai daug pasirinkimo, bet aš išskirsiu tai, kas man labiausiai patiko. Taigi 935:

  • Iš mano pozicijos, tai yra pats svarbiausias momentas. Mano treniruotės yra paremtos pulsu: easy run, tempo run yra bėgami tam tikro pulso dažniu. Norint pasiekti max naudos, pulso matavimas turi būti super tikslus ir niekada nedinginėti (esu turėjęs tokių problemų praeityje). Suprantu, kad pulsometro tikslus veikimas stipriai priklauso ir nuo diržo, bet Garmin’o laikrodis ir diržas dar nė karto nebuvo susipykę. Bėgioju daug metų, esu turėjęs visokiausių pulsometrų, ir šis derinys veikia be priekaištų.
  • Ilgai laikanti baterija. Gal man pasisekė laimėti loterijoje, bet mano Garmin’as laiko velniškai ilgai. Seniau susidurdavau su problema, kad laikrodis išsikraudavo viduryje treniruotės, nes kažkas (akmuo į mano daržą) pamiršo jį pakrauti. Šio monstro baterija laiko ilgai, tad nebūtina gyventi amžiname strese, kad tik nepamirščiau pakrauti laikrodžio. Plius, tai geras dalykas ultra ir iron gerbėjams – nereikia imtis su savimi powerbank’o, nes žinai, kad nuo starto iki finišo tavo draugelis bus su tavimi.
  • Šiais laikais, didžiausi pasaulio brandai stengiasi, kad bėgimui skirta amunicija svertų kuo mažiau: bateliai, apranga, trail žaisliukai. Tai natūralu, norisi, kad ir laikrodis nebūtų lyg plyta ant rankos! Pasakysiu paprastai, jeigu bėgimo metu žmogus neturi įpročio dažnai žvilgčioti į laikrodį, tas jis tikrai pamirš, kad jį turi ant rankos.
  • Patogus intervalinėms treniruotėms. Ši vieta iš viso yra fantastiška, nes tereikia tik įsijungi Indoor Track funkciją ir bėgti 🙂 Esu susidūręs su laikrodžiais, kurie turi daugiau funkcijų nei išmaniausias telefonas, bet kai reikia bėgioti intervalus, o tave domina tik laikas, pace ir kartais pulsas, patogaus sprendimo nėra. Čia viskas paprasta: Start – lap lap lap lap – End/Save. Noriu pabrėžti, kad lap mygtukas, bėgimo metu, spaudžiamas super lengvai ir nepasitaiko nepaspaudimo ar perspaudimo kelis kartus momentų.
  • Įdomu. Bėgant easy run (liaudiškai – krosus) aš kartais įsijungiu mode, kuriame ekranas yra suskirstytas pagal kardio zonas ir yra rodomas pulsas ir zona, kurioje esi. Tai smagu, kai nenori sekti pace ar kiek km surinkai. Nes bent jau aš turiu kvailą įprotį vis pachekinti, tai kiek jau km nubėgau, koks pace ir pan.

Labiausiai nustebinęs dalykas – VO2max skaičiavimas. Aš tikrai skeptiškai žiūrėjau į tai, kad laikrodis, kažkokiu mistiniu būdu paskaičiuoja tavąjį VO2max. Tačiau vieną dieną likau apšalęs, kai atlikęs testą laboratorijoje gavau tokį patį skaičiuką, kurį išskaičiavo ir manasis Garmin. Technologijų kūrėjai tikrai nemiega ir kuria ateitį dabar.

Finalinis verdiktas: šiame įraše nekalbėjau apie basic funkcijas, nes turiu įtarimą, kas jūs esate nuovokūs ir suprantate, kad Garmin nepamiršo jų įdiegti: žadintuvas, ekrano skaičiukų spalvos ir kcal sudeginimo skaičiavimas 🙂 O kalbant rimčiau, čia yra viskas, visiškai viskas, ko reikia mums sportuojant ar stebint savo dienos veiklą.

Finalinio verdikto finalinis žodis: PATIKIMAS ir TOBULAS (žinoma, reikia tikėtis, kad ateityje Garmin dar labiau nustebins ir sukurs dar kažką geriau).

7
Sau
2018

Labas rytas, Naujasis Deli. Indija #3

Užmigti sekėsi sunkiai, kelionė iš Vilniaus į Delį buvo ilga ir varginanti, dar nepamirškime „įdomiosios“ valandos iš oro uosto iki buto, (apie ją rašiau šiame įraše: Kai žmogus gali būti niekuo). Miego kokybės ir gilesnio atsijungimo negerino garsiai veikiantis oro kondicionierius, kuris turėjo vos keletą funkcijų: On/Off, ir šalčio stiprumo lygių keitimą. Sąmojingai rašau „šalčio“, nes vėjas, kuris pūsdavo į mane, buvo šaltas arba labai šaltas. Kelis kartus pabandžiau išjungti tą velnio aparatą, bet noras greitai dingo: geriau gyventi arktinėmis, pingvinams veistis tinkamomis sąlygomis nei beprotiškai tvankiame šiltnamyje. Sveiki atvykę į Indiją, šalį, kurioje dienos metu oro temperatūrai lengvai perlipus 30+ , o oro drėgmei būnant tik  70+, vietiniai sako – ruduo (primenu, kad keliavau rugsėjo mėn. pradžioje)! 🙂

Negaliu pasakyti, kad 3 valandos miego praėjo greitai, lygiai taip pat negaliu pasakyti, kad tiek miego man užteko, bet klykiantis žadintuvas buvo negailestingas, reikėjo keltis. Pamenu, kad tuo metu mane žadinimo Linkin Park perdainuota Adelės „Rolling in the deep“. Išklausęs ją visą, visgi radau jėgų pakilti iš lovos: juk nežinomybės ir veiklos šiai dienai buvo numatyta itin daug.

Gyvenau AirBNB nuomojamame bute kartu su šeimininkais, indų šeima (motina ir sūnus), kurie, žinoma (!), turėjo namų šeimininkę (tarnaitę). Ji prisistatė, kai tik išėjau iš savo kambario. Moteris buvo pagyvenusi, bet labai malonių veido bruožų, na, tokia beveik močiutiška. Ji gan laisvai kalbėjo angliškai, kas mane labai nustebino (nors vėliau suvokiau, kad Indija – buvusi Jungtinės Karalystės kolonija, tad natūralu, kad žmonės čia kalba angliškai).

Namų šeimininkės užduotis – paruošti man pusryčius. Mažiausiai, ko galėjau tikėtis, kad Indijoje man kažkas ruoš pusryčius. Čia tarsi kokiame meksikietiškame seriale, kai Marimar apsigyvena pas turtingąjį Don Chuaną namuose ir jai tarnai ima patarnauti. Visiškas kosmosas, prie kurio paprastas lietuvaitis nėra pripratęs. Ir dar galvojate, kad mes (lietuviai) geriau gyvename nei indai… 🙂

Praeitą kartą rašiau apie namų sargus, tai vienas iš tarnų (nepykite, bet man tai šiek tiek asocijuojasi su vergove) tipų Indijoje. Namų šeimininkės (tarnaitės) yra next level. Dažniausiai jos gali gyventi kartu su šeimininkais tame pačiame name. Jeigu likimo vėjas pučia palankus, turi net savo nuosavą kambarį, tik problema yra su langais – jų nebūna. Kitas gyvenamosios vietos variantas – ant stogo. Čia tenka susiręsti kažką panašaus į palapinę ar mini nameliuką ant namo stogo. Tas, beje, yra labai populiarus gyvenimo vietos pasirinkimas. Dalis namų tarnaičių turi savo nuosavą gyvenamąją vietą, bet čia labai retas atvejis, greičiau išimtis. Tam tikrai daliai pasiseka mažiausiai, jos gyvena tiesiog gatvėje. Kaip tiksliai apibūdinti išsireiškimą „gyvena gatvėje”“, nežinau. Na, išeini iš namų ir guli/sėdi/miegi/valgai gatvėje, ant betono/žvyro/žolės/asfalto.

Atrodo siaubinga (?), tačiau taip nėra, nes būti namų darbininke Indijoje nėra blogai. Tas žmogus turi apmokamą darbą, kokio dydžio algą gauna, nežinau, bet spėju, kad tai nėra įspūdinga pinigų suma. Be to, dažniausiai turi stogą virš galvos, kasdien turi maisto, gauna rūbų iš šeimininkų, o visų svarbiausia, nereikia sukti galvos, kaip išgyventi dar vieną dieną, tikrąją to žodžio prasme.

Darbai, kuriuos tenka dirbti, nėra sudėtingi: namų tvarkymas, maisto gaminimas, vaikų priežiūra. Darbo grafikas paprastas – 24/7. Pamenu, man kilo klausimas, o kur dingo laisvalaikis? Atsakymas paprastas – jo nereikia, nes žmogus neturėtų ką veikti tuo metu. Aš iki šiol kartais pamąstau apie tokį „gyvenimo būdą“ ir man kaskart pasidaro liūdna ir netgi kažkiek pikta, kad žmonės neturi kitokio pasirinkimo. Tačiau negatyvios ir slogios emocijos atslūgsta, kai prisimenu blogesnįjį variantą – būvimą „niekuo“, gyvenimą 24/7 gatvėje, kuris turi tik vieną, neišvengiamą lemtį. Tuomet namų šeimininkės statusas tampa ne tokia ir bloga gyvenimo opcija Indijoje.

 

Grįžkime į tą rytą, kuomet namų tarnaitė man pirmą kartą gyvenime gamino pusryčius. „Ant smūgio“ paprašiau omleto ir juodos kavos. Tuo metu nieko geriau nesugalvojau. Įdomu, o ko būtumėte paprašę jūs?  Patiekalas buvo lengvai ugninis, tai indiškos virtuvės subtilybė: maistas arba labai aštrus, arba labai aštrus. Tame nėra nieko bloga, ypač jeigu mėgstate valgyti deginantį maistą. Deja, aš priklausau visiškai kitai žmonių kategorijai. Mano racione nėra aštraus maisto, tad tai tapo lengvu išbandymu skrandžiui. Na, o kava, ji buvo juodai karčiai stipri 🙂

Įveikęs pusryčius, susikroviau reikiamus daiktus į kuprinę ir buvau pasiruošęs pirmiems žingsniams Naujajame Delyje. Na, bent jau galvojau, kad esu pasiruošęs.

19
Gru
2017

Bazinis pasiruošimas

Šiandien noriu pasidalinti pamąstymu, kaip gali atrodyti bazinio periodo savaitė. Tai nebus kažkoks optimalus variantas, kuris turi būti daromas taip ir niekaip kitaip. Kiekvienas žmogus yra unikalus, todėl treniruočių skaičius, intensyvumas, kilometrų skaičius ir begalės kitų faktorių turi įtakos galutinei savaitės plano versijai.

Pristatau jums kaip atrodo mano savaitė su paaiškinimais, kodėl darau taip, o ne kažkaip kitaip.

 

Pirmadienis
Ryte. Bendro fizinio treniruotė. Vakare Easy run (10-16 km)
Antradienis

Fartlekas, skaidytas tempo run
Trečiadienis

Recovery run (1 arba 2 treniruotės)

Ketvirtadienis

Ryte. Bendro fizinio treniruotė. Vakare Easy run (10-16 km)
Penktadienis

Easy run

Šeštadienis

Poilsis

Sekmadienis

Long run (18-28 km)

 

Taigi pradėkime nuo pradžių. Pirmadienio rytais manęs laukia spec. bendro fizinio treniruotė. Ji skirta torso stiprinimui (core) ir jėgai. Dabar man tai – vienas iš svarbiausių dalykų. Turiu didžiulį iššūkį: susitvarkyti bėgimo techniką ir laikyseną, kuri šlubuoja dėl silpno core ir, kas be ko, jėgos trūkumo. Po tokio darbo ryte, vakare laukia easy run, kuris bėgamas atsižvelgiat į savijautą, dangą ir pan. Šiuo metu stengiuosi bėgioti kalvotomis trasomis.

 

Antradieniais laukia stipresnis darbas, bet tai nėra kažkas žudančio. Visas dėmesys sutelktas į aerobinių savybių stiprinimą su trupučiu anaerobinio darbelio. Na, kad neužrūdyčiau 🙂

 

Trečiadienis skirtas atsistatymui. Bėgu vieną arba du kartus per dieną, viskas priklauso nuo savijautos ir tos dienos dienotvarkės. Visgi bėgimą derinu prie darbo ir, žinoma, atsižvelgiu į savijautą. Daug dirbant, sunku „pavežti“ didelį savaitinį krūvį ir intensyvumą. Todėl man būtina turėti tokią dieną atsigavimui.

 

Ketvirtadienio rytas skirtas jėgos treniruotei. Ši diena man tam yra ideali, nes esu atsigavęs ir žinau, kad penktadienį taip pat nedarysiu nieko sunkaus. Todėl į trasą eina štangos ir apkrova kojoms, žinoma, core taip pat nėra pamirštamas, bet tai nėra pagrindas. Vakare bėgioju pagal savijautą, jokių tikslų, jokios apkrovos.

 

Penktadieni bėgu truputi ilgesnį easy run, maždaug apie 14-18 km. Vėlgi, jeigu savijauta leidžia, tempas būna šiek tiek didesnis nei įprastai, bet pulsas vis viena yra rodiklis, kurį stebiu. Juk reikia aerobinio darbo.

 

Šeštadieniais darau poilsį, nes rytais dirbu – vedu bendro fizinio treniruotes, o po to, prisipažinsiu, tingiu kažką veikti 😉 Šeimos diena :))

 

Ir štai sekmadienis. Tai yra naujas mano priėjimas. Gimė sumanymas, kad long run bėgsiu greitai. Nesakau, kad tai bus tempo run, bet nuo šiol juos judėsiu greičiau. Turiu pamąstymą, kad lėtas ir ilgas trepsėjimas, būtent man nėra naudingas (bet čia labai individualu).

 

Mano savaitinis planas ir bendra treniravimosi struktūra yra Jono Žakaičio darbas. Aš jau esu minėjęs, kad nesugebėčiau savęs treniruoti. Laikausi nuomonės, kad tik žmogus iš šalies gali tiksliai įvertinti ir duoti tinkamą krūvį. Nes mes arba  perspaudžiame arba pagailime savęs 🙂 Žinoma, bendravimas su treneriu ir pasitikėjimas žmogumi turi būti milžiniškas.

Dėliodamas planą Jonas puikiai žino mano savaitinį užimtumą, turi visą reikiamą informaciją apie mano treniruotes, savijautą ir visus kitus dalykus, kurie turi įtakos planų kūrimui. Mes gan daug bendraujame ir dalinamės gimusiomis idėjomis, kurios galiausiai virsta nubėgtais kilometrais.

 

Reziumė. Mano bazinio periodo uždavinys – sustiprėti fiziškai ir aerobiškai, kas leis ateityje atlaikyti didesnius darbus.

 

P.S. Šis planas skirtas individualiai man, atsižvelgiant į daugybę kriterijų. Mano patarimas – laikykitės savo trenerio planų, laikykitės savo individualių planų. Juk tik nuoseklus darbas gali atnešti naudos (kalbant apie ilgalaikę perspektyvą). ????

6
Gru
2017

Kai žmogus gali būti niekuo. Indija #2

Nespėjus atlikti nė keleto pirmųjų žingsnių už oro uosto durų, aš sulaukiau daugybės taksi paslaugas teikiančių žmonių pasiūlymų. Stipriai numušęs kainą, vieno iš jų pasiūlymą priėmiau. Buvau perspėtas, kad jie mėgsta apgaudinėti ir europiečiams siūlyti kosminius tarifus. Tad patenkintas, kad esu toks sumanus ir neleidau savęs apgauti, važiavau išsinuomoto AirBNB kambario link. Tik vėliau paaiškėjo, kad už kelionę permokėjau net keliasdešimt kartų 🙂

Iš oro uosto gyvenamosios vietos link mane vežė dviese – paslaugas pasiūlęs vyras ir vairuotojas, kuris laukė mūsų automobilyje. Verta paminėti, kad šturmanas turėjo metro ilgio pagalį, kurį buvo pasilikęs automobilyje. Patikėkit, saugus nesijaučiau visos kelionės metu.

Šiek tiek nerimo kėlė ir tai, kad kelionė iki namų truko daugiau nei 40 min., nors keli vietiniai lietuviai man sakė, kad nuo oro uosto iki mano butuko bus max 20 min kelio.

Taigi 4 val. ryto buvau vežamas velnias žino kur. Jau tokiu metu gatvės buvo pilnos transporto priemonių ir mums teko kelis kartus užstrigti kamštyje. Keletą kartų kamščius apvažiavome šaligatviais. Iš rėkiančių žmonių nesupratau, ar čia jie sveikinosi, ar visgi pyko ant mūsų.

Tačiau kad ir kaip būtų, vairuotojai mane pristatė iki pat durų, o lagaminą perdavė namų sargui. Indijoje visi žmonės, kurie turi nuosavus namus, turi ir tų namų sargus, kurie gyvenama šalia namo 1x1m būdelėje ir dirba tokį darbą 24/7. Taip ir nesupratau, kur jie eina į WC, kur valgo, kur miega. Man buvo pasakyta, kad namų sargai gyvena tose būdelėse ir būna ten visą parą.

Štai tau ir gyvenimas: saugai svetimo žmogaus namus nuo ryto iki ryto, nuo pirmadienio iki pirmadienio, ir taip – visą gyvenimą. Mano supratimu, tai ne itin geras darbas ir tuo labiau gyvenimas, bet mane apšvietė, kad tai – daug geresnis gyvenimo variantas nei daugumos Indijos žmonių. Namo sargas turi pastogę, jis visuomet turi maisto ir rūbų, kuriais pasirūpina šeimininkas. Kartais, kaip supratau, jis gauna keletą laisvų valandų ir svarbiausia, kad jam netenka gyventi gatvėje, po viaduku, po tiltu ar šiaip kur nors laukuose, kuriuose pilna nuodingų gyvačių.

Šioje situacijoje tinkamas pasakymas būtų: visuomet gali būti blogiau. Tai ir neaišku, čia džiaugtis ar liūdėti, bet reikia priimti faktą, kad šiuo metu jie neįsivaizduoja kitokios gyvenimo santvarkos.

Iškilo klausimas: ar gali būti geriau (?) Pasirodo, kad irgi ne. Jeigu tu jau esi tam tikro luomo dalimi, laipteliu į viršų peršokti negali. Man davė daugybę pavyzdžių, kaip paprasti darbininkai prasimušdavo ir tapdavo sėkmingais verslininkais, tačiau į naująjį socialinį sluoksnį jie nebuvo priimami. Jeigu jau gimei būti namo sargu, kitiems tu juo ir liksi iki mirties.

Štai tokia santvarka vyrauja Indijos sostinėje Delyje, bet spėju, kad panaši situacija esti visoje šalyje.

Būdamas ten suvokiau, kad žmogus gali būti niekuo, tai reiškia gyvenimą gatvėje arba laukuose. Jis neturi dokumentų ir yra niekam nereikalingas. Valgo samosą, kuri buvo pagaminta ant degančios padangos, ir džiaugiasi, kad turi ką valgyti (kartais turi).

Turbūt suprantate, kad tokiomis sąlygomis žmonės negyvena ilgai, šiuo metu vidutinis Indijos gyventojo amžius yra 27 metai, o pačių indų skaičius šalyje artėja pusantro milijardo link. Man šie skaičiai buvo nesuvokiami, kaip buvo nesuvokiama ir luomų santvarka, apie kurią teko mokytis mokykloje. Aš galėjau suprasti, kad vieni žmonės yra turtingi, kad kiti – labai turtingi, žinojau, kad yra šalių, kur žmonės miršta nuo ligų ir bado, bet mano galva neleido suprasti, kad žmogus gali būti niekuo.

Tai buvo pirmoji mano valanda Indijoje, o visi šie pamąstymai jau gimė vėliau, kai susipažinau su indiškomis (deliškomis) gyvenimo taisyklėmis.

 

29
Lap
2017

Kelionės (ne)keičia žmonių. Indija

 

Tikriausiai kiekvienas iš mūsų yra ne kartą girdėję pasakymą: “Kelionės keičia žmones”. Tačiau, šiandien mano siekis yra paprieštarauti šiam teiginiui ir tai padarysiu remdamasis savo patirtimi, aplinkinių žmonių istorijomis bei įdėdamas šiek tiek loginio mąstymo. Atsižvelgdamas į pastaruosius išvardintus kriterijus, darau prielaidą, kad mes keičiamės tik tuomet, kai patys to norime ir to siekiame. Nesupraskite manęs klaidingai, bet aš netikiu, kad pilko mentaliteto asmenys, kuriems žodis “apšvieta” yra susijusi su gatvių apšvietimu ir kurių gyvenimo siekiai yra asmeninių ir neandertalietiškų poreikių tenkinimas, gali imti, ir staiga pasikeisti. Žinoma, kiekviena taisyklė turi išimčių, bet kuomet kelionės tikslas tampa Turkijoje esančių barų tuštinimas 24/7, sunku pasakyti, ką tai gali keisti.

Kelionės yra tik vienas iš faktorių, kurie turi beprotiškai didelį poveikį individualios asmenybės raidai. Tikriausiai galėčiau sugalvoti šimtus skirtingų priežasčių, ką kiekvienas iš mūsų nori pasiekti keliaudamas, bet šiandien ne apie tai. Šį kartą apie kelionę į Indiją ir jos poveikį man, kaip asmenybei.

Nieko nenustebinsiu pasakydamas, kad Lietuvoje matau daug neteisybės, kuri tiesiogiai ir netiesiogiai mane veikia. Didžiąją dalį šių dalykų perleidžiu per savąją AŠ prizmę. Mane piktina tokie dalykai, kaip besimėtančios šiukšlės gatvėse, valstybės požiūris į daugybę sričių įskaitant sportą, kreivai didelės kainas parduotuvėse ir t.t. “Įjungęs” egoizmą imu galvoti, kad dirbu per daug, kad mano automobilis per senas, kad atėjus žiemai bus šalta ir t.t. Kartais “įsijungia” ir filosofiniai pamąstymai globaliais klausimais. Tačiau, viskas yra susiję su mūsų požiūrio ir matomo pasaulio amplitude. Kuo ji siauresnė ir skurdesnė, tuo daugiau negatyvumo ir nusivylimo ji atneša į mūsų kasdienybę.

Būdamas Indijoje pamačiau kitokį pasaulį, kuriame žmonės susiduria su mums neįprastomis problemomis. Toje šalyje didžioji daugumo populiacijos nesuka galvos, kur gauti geriausias sąlygas buto paskolai, nes jie gyvena gatvėse, laukuose, ant namų stogų. Jiems nesvarbu, ką gi reikės valgyti vakarienei, nes jų maistas – samosa, pagaminta ant degančių padangų.

Tai tik keletas pavyzdžių ir įžvalgų, kurios kelionės metu, viena po kitos apsistojo mano mintyse. Deja, bet ir mūsų šalyje netrūksta skurdo, netrūksta ir tos pilkos spalvos, kurios kartais mes to nematome arba nenorime matyti.

Kelionės keičia žmonės, bet keičia tik tuos, kurie keliones sieja su daug didesne patirtimi. Grįžęs iš Indijos, aš pradėjau daug stipriau vertinti tai, ką turiu, daug stipriau vertinti ir tai, ką darau ir kuo tikiu.


P.S. Matomai tas pilkas dangus turi įtakos melancholiškų minčių gimimui. Nėra viskas taip blogai. 🙂 Nėra viskas tik juoda, balta ir pilka. Aplink mus pilna fantastiškų ir įdomių asmenybių. Rašydamas šį įrašą bandžiau pasakyti, kad kartais reikia plačiau atmerkti akis ir šiek tiek kitaip pažvelgti į XXI a. realybę. Jokiais būdais nereikia įsileisti slogių minčių, nereikia viskam suteikti negatyvumo. PEACE 🙂
Pažadu, kad artimiausiu metu parašysiu jums kitą įrašą apie keletą vietų, kurias būtina pamatyti, būnant Delyje.

28
Lap
2017

#3 Mityba. Pagrindai

 

                  Pamąstymams.

Nesu gyvenimo guru, ar šiaurinė žvaigždė, rodanti teisingą kryptį. Esu, kaip ir dauguma jūsų, paskendęs savo gyvenimo patyrime, iš kurio bandau išspausti maksimumą, nes vis dar nežinau, ar tikėti budizmu ir reinkarnacijomis. Galbūt tada taip neskubėtume visko patirti, ir į gyvenimą žvelgtume giliau. Grįžtant prie reikalo, mano didžioji gyvenimo dalis sukasi aplink sportą, tad natūraliai gaunasi, kad mane domina temos, kurios glaudžiai susijusios su tuo: treniravimosi metodikos, fiziologija, anatomija, sveikas gyvenimo būdas, kelionės, varžybos, psichologija, mityba.

Būtent ši, mano blog’o dalis dedikuota mitybai. Tai mano, kaip mėgėjo (nesu dietologas, mitybos specialistas), paieškos to šiek tiek teisingesnio kelio, šiek tiek gilesnio požiūrio į maistą. Neslėpsiu, esu labai sociali asmenybė, tad noriu su jumis visais pasidalinti savo kelione. Tikiu, kad eiti kartu yra lengviau, ir gal kažkam pakeliui.

                  Pradėkime.

Yra keletas, mano nuomone, labai stipriai paplitusių požiūrių į sportuojančio žmogaus mitybą, kuriais, deja, bet vadovaujasi kritinė masė žmonių:

  •        Aš nesu profesionalas, todėl man nereikia prižiūrėti mitybos.
  •        Vitaminai, mineralai, maisto papildai – tai chemija, kuri reikalinga tik profesionalams.
  •        Aš esu prieš chemiją, nes tai yra nesveika.
  •        Mano draugai naudoja „amynkes“, tai ir aš kartais jų nusiperku.

                  Tai yra labai natūrali situacija, nes Lietuvos žemėje edukacija šiais klausimais yra užstrigusi maždaug ties germanų genčių formavimosi laikmečiu. Kas už tai atsakingas? Kiekvienas iš mūsų turime savo atsakymą: galime kaltinti švietimą ir valstybę, galime kaltinti ir ieškoti pasiteisinimų, kad susiklosčius nedėkingoms situacijoms, turime, ką turime, galime kaltinti save, kad esame uždari naujovėmis ir vis dar labiau tikime kaimyno iš antro aukšto skleidžiamais mitais, nei bandome įsigilinti ir suvokti, o kaip gi yra viskas iš tiesų.

Mane džiugina, kad mano aplinkoje yra daugybė žmonių, kuriems rūpi gyvenimo kokybė, kurių mąstymas nėra tradicinės lietuviškos žiemos dangaus spalvos. Mane džiugina ir tai, kad atsiranda vis daugiau ir daugiau asmenybių, kurios nustojo plauti smegenis lozungais ir yra savo sričių specialistai. O jei ir ne specialistai, tai pasiima atsakomybę už savo sveikatą į savas rankas, ir bando suvokti kas kaip ir kodėl.

Oh, užsivedžiau, grįžkime prie temos: visiški mitybos pagrindai. Pradėkime nuo to, kad vieni iš kertinių momentų yra objektyvaus požiūrio ugdymas ir sąmoningumo atsiradimas. Kitu atveju, mūsų žinios gali tapti tarytum periodinės elementų lentelės kalimas – vien tam, kad taip reikia. Pirmiausia suvokime, kad mityba yra svarbi ne vien dėl to, jog valgome visos dienos metu. Ir tai nėra vien „aklas“ maistingųjų medžiagų susirinkimas iš papildų. Tai gali būti kūno geros savijautos pagrindas, teigiamų emocijų, sveiko gyvenimo būdo esmė, o, galiausiai, ir mūsų kūną kuriančio, o ne žalojančio, sporto pamatai.

Pradžioje pasikartokime pagrindines maisto medžiagas, ir jų tipus.. Kalbant paprastai, nuo jų priklauso, kiek ir kokios energijos mes gausime, kokie procesai vyks mūsų organizme ir t.t.

Maistinės medžiagos yra skirstomos į pagrindines ir papildomas (abi grupės lygiaverčiai svarbios):

Pagrindinės:

  •        angliavandeniai;
  •        riebalai;
  •        baltymai;

Papildomos:

  •        mineralai;
  •        vitaminai;
  •        ląsteliena;
  •        vanduo;

                  Žinant šiuos bazinius elementus, galima pradėti gilintis į kiekvieną iš jų atskirtai, ir bandyti suvokti esminius medžiagų sąveikos principus bei jų funkcijas.

                  Šis mano įrašas yra visiškai įvadinis, užmetantis kabliuką sąmoningam prisiminimui, jog tai, ką valgome, susideda iš makro ir mikro maistinių medžiagų, ir kad pagrindinių principų suvokimas gali atrakinti duris į sveikesnį ir efektyvesnį mūsų kūną.

Kitame įraše aptarsim angliavandenių svarbą mūsų organizmui.