Gyvenimo tempas Kenijoje gan lėtas. Išimtis yra tik sostinė Nairobis. Bet ir joje skubėjimas yra kitoks. Ramesnis. Didžiausią chaosą sukuria transportas: užsikimšusios pagrindinės miesto arterijos (pagrindinės yra tik dvi), nesuskaičiuojama galybė „matatu“ bei jų kontrolieriai, kurie garsiai rėkdami praneša apie jose esančias laisvas vietas.

       • Itenas nedidelis kaimelis, esantis Kenijos šiaurės vakaruose, turi tik vieną asfaltuotą kelią, bet ir jame eismo nėra daug. Jeigu nebūtų motociklininkų bei „matatu“, kurie važiuoja į Eldoretą (miestas, esantis už 30 km), pagrindinis kelias būtų visiškai tuščias. Beje, „matatu“ – tai aštuonių vietų mikroautobusai (kaip pas mus Lietuvoje buvo „mikriukai“). Kenijoje jie atlieka labai svarbią susisiekimo funkciją. Mat viešasis transportas yra silpnai išvystytas, tiksliau, jo beveik nėra. Dauguma keleivius vežančių motociklų, autobusų ir tų pačių „matatų“ yra privačių įmonių verslas, labai dažnai – nelegalus. Tai tarsi didžiulė vieša paslaptis, kuria naudojasi policijos pareigūnai. Iš pradžių nesupratau, kodėl prie įvažiavimo į Iteną stovi keletas pareigūnų ir nuolat stabdo automobilius bei mikroautobusus „matatu“. Pasirodo, tai duoklė, norint nelegaliam verslui veikti. Kad atsipirktų kelionės, vietiniai „matatu“ turi būti pilni. Kuo pilnesni, tuo geriau! Be vairuotojo ir kontrolieriaus, kuris prižiūri tvarką, surenka pinigus, įleidžia/išleidžia pinigus, į transporto priemonę turėtų tilpti dar 6-7 asmenys. Tačiau dėl didžiulio žmonių skaičiaus, „verslininkų“ noro užsidirbti, brangaus kuro, korupcijos keliuose, į jį sutalpinama ir po 14 asmenų. Nieko nenustebins jeigu kontrolierius sėdės ant kelių keleiviams, o ant trijų sėdynių tilps penki žmonės.

       Pirmomis dienomis tokia transporto priemone važiuoti nejauku, tačiau ilgainiui tai tampa norma ir puikia vieta pasišnekučiuoti su vietiniais.

       • Kita transporto priemonė, kuria galima keliauti – tai motoroleriai. Didžiausias jų privalumas Nairobyje – gali nardyti tarp automobilių ir greitai nuvežti iš vienos vietos į kitą. Ne itin smagu, kai lyja ar šalta. Be to, netinka turint didesnį bagažą. O ir saugumo klausimas neišspręstas. Pavyzdžiui, apie šalmą keleiviui nėra pagalvota. Itene motorolerių yra daugybė, bet visi važinėja iš lėto kelio pakraščiais. Kartais užvažiuoti į didesnę įkalnę būna sunkoka. Tačiau tai labai smagu ir greita, kai reikia pavažiuoti 2-3 km. Kelionės kaina, į kurią įeina ir vairuotojo paslauga, apie 70-80 euro centų.

        • Keliavimą Kenijoje palengvino „Uber“. Tam reikia turėti vietinę SIM kortelę ir internetą, kuris Kenijoje tikrai geras. Apie keliavimą daug galvoti nereikia. Tai yra saugu ir greita. Žinoma, jūs turbūt suprantate, kad šie žodžiai Europoje ir Afrikoje turi šiek tiek kitokią reikšmę. Tačiau tai yra daug kartų geriau nei vietinis taksi, kuriuo važiavimo kaina bus padidinta, atsižvelgiant į keleivio odos spalvą. Taip, baltos odos žmonėms čia viskas kainuoja daugiau. Tereikia nueiti į parduotuvę, turgų ar pasigauti motorolerį ir tu jau matai kaip žiba vietinio akys.

        Kad ir kaip būtų, kelionės naudojantis „Uber“ irgi turi trūkumų. Pavyzdžiui, pasitaiko vairuotojų, kurie „negali“ važiuoti pas tave. Laukia kuomet atšauksi kelionę. Juk taip gausi baudą, o jam įkris keletas KES net niekur nevažiuojant. Važinėjau su „Uber“ Nairobyje nemažai kartų ir tokių atvejų pasitaikė ne vienas. Pamenu, skambina man ir prašo, kad atšaukčiau užsakymą, mat jam sprogo padanga. Kai paklausiau, kodėl jis negali atšaukti užsakymo, atsakymo negavau. Po 5 min vairuotojas pats atšaukė kelionę.

        Apie 95% vairuotojų po iškvietimo skambina ir klausia: “kur esi” ar „kur važiuosime”. Gerai, kai vieta yra žinoma. Bet pasitaiko, kad jie tavęs ir nemato. O bandymai paaiškinti, jog tu esi uždėjęs tikslią pasiėmimo vietą, kuri yra matoma jo programėlėje, nepadeda. Deja, ne visi moka naudotis ir GPS. Taigi, keliavimas užtrunka ilgiau nei esu įpratęs. Tačiau, didesniuose miestuose arba keliaujant su bagažu, tai vienintelė ir patikimiausia transporto priemonė.

        • Afrikoje man teko važiuoti ir autobusu. Net ne bet kokiu, o tarptautiniu. Keliavau iš Kenijos sostinės Nairobio į Ugandos sostinę Kampalą. Šis maršrutas nebuvo suplanuotas, kaip ir dauguma dalykų šioje kelionėje. Mintį nuvykti į Ugandą pakišo vyras, su kuriuo susipažinau oro uoste, laukdamas vietinio skrydžio į Eldoretą. Tas vyras buvo naujausios Afrikos valstybės Pietų Sudano pilietis. Su juo kalbėjome apie Europos ir Afrikos panašumus bei skirtumus, kalbėjome apie tai, kaip keičiasi pasaulis. Įdomu buvo paklausyti pasakojimo, kaip jie šiuo metu kuria savąją valstybę nuo nulio. Taip besišnekučiuojant aš pasakiau, kad noriu pamatyti Viktorijos ežerą, o jis man pasiūlė tam nuvykti į Kampalą. Sužinojau, kad yra naktinis autobusas, o viza padaroma pasienyje. Ši mintis mane sužavėjo ir niekaip nepaleido.

        Internete susiradau autobusą, kuris veža, kaip vyras ir pasakojo per naktį iš Nairobio į Kampalą. Tobula. Kelionės kaina nėra didelė – 3200 KES (apie 30 Eur). Tačiau trukmė nebuvo nurodyta. Bet dar geriau – juk daugiau pramogos. Užbėgsiu įvykiams už akių – 15 val. keliauti nėra smagu. Stojom tik du kartus – prie kavinės ir pasienyje. Tad kad ir kokios patogios būtų sėdynės, kelionė LABAI ilga.

        Daugiausiai nerimo buvo pasienyje, nes tik paskutinę minutę man atliko būtinus skiepus, o vizą tikėjausi gauti muitinėje. Taigi atėjo mano eilė stoti prie langelio. Išgirdau standartinius klausimus: kas, kur, kaip, kodėl? Tuomet pareigūnas nieko nesakęs pasiėmė mano pasą ir išėjo. Tiesa, kelias minutes prieš tai jį visaip vartė. Tą akimirką pagalvojau, kad geriau nebūčiau internete prisiskaitęs, kaip pareigūnai išeina su žmonių pasais, o vėliau juos reikia išsipirkti. Laimė, šį kartą viskas buvo gerai. Tik pasirodo, kad vizai reikia JAV dolerių, tad be paso teko eiti per pasienį iki keityklos, keistis pinigus ir grįžti atgal. Na, įsivaizduokite, kad Lietuvos – Baltarusijos pasienyje jūs pereinate sieną, išsikeičiate pinigų ir grįžtate atgal pasiimti paso su viza.

        Man įsiminė pokalbis su tuo pasieniečiu, kuris paklausė:
-Ką veiksi Ugandoje?“
-Noriu pamatyti Kampalą ir Viktorijos ežerą, – atsakiau.
-Kiek laiko būsi?
-Tris dienas.
-Pfff, pamatysi, grįši tik po mėnesio, patikėk! – nusijuokė pasienietis.

       Tokie netikėti sprendimai, kaip kelionė į Ugandą, gyvenimui suteikia daugiau spalvų. Kartais pagalvodavau: ką aš čia darau?! Kartais nežinodavau, kur ryt eisiu, ką pamatysiu, kaip keliausiu. Jei kas nors dabar manęs paklaustų, kaip Afrika, atsakyčiau, kad buvo daug spontaniškumo, šiek tiek google.com ir žiupsnelis sėkmės. Gavau daug pamokų dėl savo sprendimų, pasirinkimų čia ir dabar. Tai tikrai pravers!