11
Bal
2017

Mintys grįžus iš Hanoverio

Pernelyg greitai bėga tos savaitės. Rodos, ką tik pradėjau daugiau bėgioti, o jau ir Hanoverio maratonas tapo praeities įvykiu.
Turbūt kaip ir daugeliui iš jūsų, likus kelioms dienoms iki starto, galvoje pradeda suktis pačios įvairiausios egzistencinės mintys: „kam man to reikia”, „aš nepasiruošęs”, „bus sunku”, „kas bus, jeigu bus” ir t. t. Žinoma, šiek tiek perdedu. ???? Po daugybės metų, praleistų lengvojoje atletikoje, man pavyksta suimti save į rankas, pavyksta nuvyti negatyvias mintis, pavyksta susikaupti ir išguiti iš galvos nesąmoningas mintis.
Tačiau aš labai gerai žinau, ką reiškia nervintis likus kelioms dienoms iki varžybų, žinau, ką reiškia pralošti dar net neišbėgus, lygiai taip pat žinau, ką reiškia „perdegti” (per daug galvoti apie varžybas ir mintyse n kartų jose dalyvauti). Man gerai žinomas nepasitikėjimo savimi ir baimės jausmas, kurį įveikti iš tiesų yra sunku.
Turbūt net nereikia jums sakyti, kad visos neigiamos emocijos ir mintys mus silpnina. Jos įsiskverbia giliai į mus ir nuodija iš vidaus. Taip mes pralošiame net negavę galimybės pabandyti laimėti. Labai dažnai sakoma, kad bėgimas yra ne tik kova su varžovais, bet ir kova su pačiu savimi. Ir aš gerai suvokiu bei žinau, kad pralošti sau yra daug lengviau nei pralošti varžovui.
Vieno veiksmingo ir gero priešnuodžio, kaip kovoti su juodomis mintimis, nėra. Tačiau aš pasidalinsiu savo metodika ir patirtimi.
Visų pirma dažniausiai mes bijome vien todėl, kad bijotume. Labai retai kada sugebame tiksliai įvardinti, ko mes bijome. Kai tai suvokiame, sugebame pradėti mąstyti blaiviai ir galime įvertinti situaciją visai iš kitos pusės. Taip pat neretai pasitaiko, kad tik suvokus, ko mes bijome, galime su tuo kovoti. Juk itin sunku kovoti su tuo, ko nežinai.
Labai dažnai sakau, kad į varžybas reikia eiti tarsi į šventę. Juk varžybų dieną tu jau nieko negali pakeisti. Visi darbai padaryti ir viskas, kas belieka, – tai tik atsiimti savo laimėjimą.
Taip pat žinau, kad dauguma nerimauja: „O ką apie mane pagalvos kiti, jeigu nubėgsiu blogai?” Toks požiūris ir tokios mintys būtų teisingos tik tuo atveju, jeigu sportuotumėte dėl kitų. Tačiau juk sportuojate dėl savęs, todėl jūsų bėgimas, jūsų rezultatas turi rūpėti tik jums. Visuomet bus pavyduolių, visuomet bus nepatenkintų ir piktų žmonių. Tai neišvengiama. Todėl nekreipkite dėmesio į kitus, o darykite tai, kas jums patinka. Išmokite mėgautis tuo, ką darote, ir siekite savo asmeninių tikslų.
Grįžtant prie Hanoverio, man šiek tiek nerimą kėlė tik vienas dalykas, kad iki šio momento aš vis dar nebuvau daręs stiprių intervalinių treniruočių. Taip, teko keletą kartų padaryti kažką panašaus į tai, bet tai toli gražu nebuvo tai, ką reikėtų daryti prieš 10 km varžybas.
Taigi galėjau pulti į paniką, bet aš įvertinau esamą situaciją, kad tai tik tarpinis startas, kad viskas, ką iki šiol dariau, tėra tik pasiruošimo etapas ir kad šios varžybos man tėra stipri treniruotė, leisianti judėti pirmyn. Nustūmiau mintis apie tai, ką pagalvos kiti, labai toli ir giliai. Nes tik aš vienas žinau, kokia yra situacija, tik aš žinau, koks mano tikslas ir kaip aš jo siekiu. Todėl nėra pagrindo nervintis dėl kitų. Juk tai mano gyvenimas, tai mano bėgimas.
Kalbant apie pačias varžybas, jos praėjo gana sklandžiai. Palyginti su Kipru, bėgti buvo daug lengviau, o ir laikas šį kartą geresnis. Hanoveryje 10 km įveikiau per 33:40 min. Supratau, kad labai trūksta greitų intervalinių treniruočių, labai trūksta kojose jėgos ir riedėjimo. Žinoma, funkcinis pasiruošimas dar toli gražu nėra geras. Tačiau, manau, tai yra neblogas atspirties taškas.
Dabar manęs laukia Rygos maratono 10 km distancija. Iki varžybų dar liko penkios savaitės, taigi laiko dar yra. Tad nusprendžiau, kad atsigavęs po Hanoverio keletą savaičių skirsiu šiek tiek sunkesnėms treniruotėms, bet, žinoma, proto ribose. Pavasarį nematau jokio tikslo per daug draskytis, mano planas yra sustiprėti, išsibėgioti, o tik tada pradėti dirbti. Tik einant žingsnis po žingsnio, galima pasiekti rezultatą. Čia kaip su namo statyba: juk niekas nepradeda statyti antro aukšto neturėdami pamatų ir pirmojo aukšto.