7
Sau
2018

Labas rytas, Naujasis Deli. Indija #3

Užmigti sekėsi sunkiai, kelionė iš Vilniaus į Delį buvo ilga ir varginanti, dar nepamirškime „įdomiosios“ valandos iš oro uosto iki buto, (apie ją rašiau šiame įraše: Kai žmogus gali būti niekuo). Miego kokybės ir gilesnio atsijungimo negerino garsiai veikiantis oro kondicionierius, kuris turėjo vos keletą funkcijų: On/Off, ir šalčio stiprumo lygių keitimą. Sąmojingai rašau „šalčio“, nes vėjas, kuris pūsdavo į mane, buvo šaltas arba labai šaltas. Kelis kartus pabandžiau išjungti tą velnio aparatą, bet noras greitai dingo: geriau gyventi arktinėmis, pingvinams veistis tinkamomis sąlygomis nei beprotiškai tvankiame šiltnamyje. Sveiki atvykę į Indiją, šalį, kurioje dienos metu oro temperatūrai lengvai perlipus 30+ , o oro drėgmei būnant tik  70+, vietiniai sako – ruduo (primenu, kad keliavau rugsėjo mėn. pradžioje)! 🙂

Negaliu pasakyti, kad 3 valandos miego praėjo greitai, lygiai taip pat negaliu pasakyti, kad tiek miego man užteko, bet klykiantis žadintuvas buvo negailestingas, reikėjo keltis. Pamenu, kad tuo metu mane žadinimo Linkin Park perdainuota Adelės „Rolling in the deep“. Išklausęs ją visą, visgi radau jėgų pakilti iš lovos: juk nežinomybės ir veiklos šiai dienai buvo numatyta itin daug.

Gyvenau AirBNB nuomojamame bute kartu su šeimininkais, indų šeima (motina ir sūnus), kurie, žinoma (!), turėjo namų šeimininkę (tarnaitę). Ji prisistatė, kai tik išėjau iš savo kambario. Moteris buvo pagyvenusi, bet labai malonių veido bruožų, na, tokia beveik močiutiška. Ji gan laisvai kalbėjo angliškai, kas mane labai nustebino (nors vėliau suvokiau, kad Indija – buvusi Jungtinės Karalystės kolonija, tad natūralu, kad žmonės čia kalba angliškai).

Namų šeimininkės užduotis – paruošti man pusryčius. Mažiausiai, ko galėjau tikėtis, kad Indijoje man kažkas ruoš pusryčius. Čia tarsi kokiame meksikietiškame seriale, kai Marimar apsigyvena pas turtingąjį Don Chuaną namuose ir jai tarnai ima patarnauti. Visiškas kosmosas, prie kurio paprastas lietuvaitis nėra pripratęs. Ir dar galvojate, kad mes (lietuviai) geriau gyvename nei indai… 🙂

Praeitą kartą rašiau apie namų sargus, tai vienas iš tarnų (nepykite, bet man tai šiek tiek asocijuojasi su vergove) tipų Indijoje. Namų šeimininkės (tarnaitės) yra next level. Dažniausiai jos gali gyventi kartu su šeimininkais tame pačiame name. Jeigu likimo vėjas pučia palankus, turi net savo nuosavą kambarį, tik problema yra su langais – jų nebūna. Kitas gyvenamosios vietos variantas – ant stogo. Čia tenka susiręsti kažką panašaus į palapinę ar mini nameliuką ant namo stogo. Tas, beje, yra labai populiarus gyvenimo vietos pasirinkimas. Dalis namų tarnaičių turi savo nuosavą gyvenamąją vietą, bet čia labai retas atvejis, greičiau išimtis. Tam tikrai daliai pasiseka mažiausiai, jos gyvena tiesiog gatvėje. Kaip tiksliai apibūdinti išsireiškimą „gyvena gatvėje”“, nežinau. Na, išeini iš namų ir guli/sėdi/miegi/valgai gatvėje, ant betono/žvyro/žolės/asfalto.

Atrodo siaubinga (?), tačiau taip nėra, nes būti namų darbininke Indijoje nėra blogai. Tas žmogus turi apmokamą darbą, kokio dydžio algą gauna, nežinau, bet spėju, kad tai nėra įspūdinga pinigų suma. Be to, dažniausiai turi stogą virš galvos, kasdien turi maisto, gauna rūbų iš šeimininkų, o visų svarbiausia, nereikia sukti galvos, kaip išgyventi dar vieną dieną, tikrąją to žodžio prasme.

Darbai, kuriuos tenka dirbti, nėra sudėtingi: namų tvarkymas, maisto gaminimas, vaikų priežiūra. Darbo grafikas paprastas – 24/7. Pamenu, man kilo klausimas, o kur dingo laisvalaikis? Atsakymas paprastas – jo nereikia, nes žmogus neturėtų ką veikti tuo metu. Aš iki šiol kartais pamąstau apie tokį „gyvenimo būdą“ ir man kaskart pasidaro liūdna ir netgi kažkiek pikta, kad žmonės neturi kitokio pasirinkimo. Tačiau negatyvios ir slogios emocijos atslūgsta, kai prisimenu blogesnįjį variantą – būvimą „niekuo“, gyvenimą 24/7 gatvėje, kuris turi tik vieną, neišvengiamą lemtį. Tuomet namų šeimininkės statusas tampa ne tokia ir bloga gyvenimo opcija Indijoje.

 

Grįžkime į tą rytą, kuomet namų tarnaitė man pirmą kartą gyvenime gamino pusryčius. „Ant smūgio“ paprašiau omleto ir juodos kavos. Tuo metu nieko geriau nesugalvojau. Įdomu, o ko būtumėte paprašę jūs?  Patiekalas buvo lengvai ugninis, tai indiškos virtuvės subtilybė: maistas arba labai aštrus, arba labai aštrus. Tame nėra nieko bloga, ypač jeigu mėgstate valgyti deginantį maistą. Deja, aš priklausau visiškai kitai žmonių kategorijai. Mano racione nėra aštraus maisto, tad tai tapo lengvu išbandymu skrandžiui. Na, o kava, ji buvo juodai karčiai stipri 🙂

Įveikęs pusryčius, susikroviau reikiamus daiktus į kuprinę ir buvau pasiruošęs pirmiems žingsniams Naujajame Delyje. Na, bent jau galvojau, kad esu pasiruošęs.