Nebūtina turėti žvitriai ereliškas akis, kad pamatytumėte sumažėjimą blog’o įrašų apie bėgimą. Įtakos šiam akibrokštui turėjo ne vienas ir ne du reiškiniai (galimai trys, o gal net cieli keturi), susiformavę šiuo laikmečiu (jaučiu kaip jūsų akys šiek tiek susiaurėjo, galva minimaliai pasisuko į šoną,  o jūsų procesorius a.k.a. smegenys suaktyvėjo 2.5%, nes pradėjote mislyti (geras žodis, ane? Nežinantiems paaiškinu reikšmę „mąstyti”), kas tai per reiškiniai (?) Tam, kad netampytumėme ančiai už ausų, rašau:

• Kartais jie (tekstai) subalamutina žmogų. Galimų scenarijų yra apstu, paanalizuokime keletą jų. Žmogus nusprendžia pradėti bėgioti, jam natūraliai kyla klausimai (kitiems jie iškyla vėliau, daliai niekada, bet jų mažuma): kaip bėgti, kur bėgti, kada bėgti su kuo bėgti… Jeigu žmogus nėra ragavęs sporto, o ypač ištvermės, rėžiu tiesą į akis, jam viskas yra tamsus miškas. Tačiau internetas yra pilnas informacijos! Daug ir puikios informacijos! Tik bėda slypi elementariose detalėse: tekstai nėra personalizuoti, dauguma tekstų yra skirti pažengusiems, dar dalyje tekstų yra rašoma apie profesionalių arba tikrai „kietų” bėgikų kasdienybę, dalis taip, skirta pradedantiesiems. Būkite sąžiningi sau ir kitiems, tik itin maža dalis, pavadinkime juos geak’ais (su pačia geriausia intencija) išsianalizuoja daugybę gigobaitų tekstų, blaivia galva įsivertina savo galimybes, dar gal kartais pasikonsultuoja ir tik tuomet pradeda savąją kelionę. Na, o štai masė arba eina iš inercijos arba į google suvedę „things you must know about running” ima kapoti. Šis pirmasis scenarijus turi  begalę kelių: žmogus nori pradėti bėgioti, nes už***so („užkniso”, o ją jūs pagalvojote?) darbas, šeima, gyvenimas, karantinas, debilai ir t.t., nori pradėti sveikiau gyventi, nori numesti svorio, nori tokiu būdu sukovoti su stresu, nori nubėgti maratoną. Tuomet pridėkime, kad žmogui gali būti nuo 15 (vargiai) iki 75+ (vargiai Lietuvoje) metų, jis gali turėti traumų, ligų, gali būti nematęs sporto ir t.t. (kriterijus galiu vardinti dar keletą minčių). Suprantate. Tekstai – tie patys, taisyklės – tos pačios, bet žmonės juk yra skirtingi, tai yra skirtingos istorijos ir jų pradžios turi būti skirtingos. Jeigu bėgiojate daugiau, dabar jums nekiltų klausimų nuo ko pradėti, sakykime, tai net banaliai paprasta, bet „įmeskite” save į situaciją: nuo rytojaus jūs  imsite šokti baletą. Atrodo, paprasta, bet ar žinote nuo ko pradėti? Lažinamės, kad pirmas dalykas, kurio griebsitės bus google, nebent esate balerina/balerūnas arba tokių pažįstate (tuomes rašysite jiems). Tokioje padėtyje yra ir pradedantiejie bėgikai.
  Mano akimis žiūrint, pačioje pradžioje bėgimą reikia pamilti ir prisijaukinti (viskas vyksta panašiai kaip ir su  atsineštu katinuku iš lauko), nes dalis metasi į jį dėl mados ir trendinio gūsio arba nuo stogo rovimo. Krūviai turi būti optimalūs, kad nekenktų sveikatai. Tik klausimas, o kiek ir kaip yra optimalu? Dauguma supranta (bet tikrai ne visi), kad per daug „atsikandus” bus popa, kitaip tariant atsiras skausmai ar išlįs traumos. Tik, o kas pasakys, kas yra „daug”, „mažai”. Žinot, ne visi juk žino, kas yra trauma, kaip ji „gaunama”, kaip elgtis ir t.t.
  Žmogus pradėjęs bėgioti pagauna kablį (dažniausiai). Jo asmeninis treneris pavadinimu „egoistinis aš” klykia vargšeliui į ausį, „davai, tu gali”, šiandien tavo diena” ir .t.t., prie šio triukšmo prisideda motyvuojančios IG istorijos,  puošnūs brand’iniai rūbai, dailūs (abi lytis) ambasadariai, atrandama Strava, o tai uždega dar ir norą varžytis. Tuomet imama google’inti kaip bėgti greičiau, geriau. Nors ir prieš atrandant Stravą, pradedančiųjų tikslas – su kiekvienu nauju bėgimu nubėgti daugiau, greičiau (netikite?) Taigi, tekstuose atrandami intervalai, sprintai, tempo. Pradedančiojo savaitė galimai atrodo taip: Tempo run 15min, kitas bėgimas – intervalai (HIIT), tarkim po 1min, juk tai labai cool dėl VO2max reikalų, net jeigu nežinoma, kas tai per daiktas (reikia, kad laikrodis parodytų geresnį workout’o rezultatą), na ir longraniukas – 30 min, kiek eina, žinoma. Jums atrodo, kad čia bajeris… deja, tai yra kinezikų ir traumatologų kasdieniai klientai.
  Et, pradėjau aš apie žmones siekiančius „kažko”, bet juk kažkas nori bėgti tik dėl malonumo, kažkas dėl svorio metimo (jau minėjau). Kaip čia sužinoti, kiek ir ko reikia? Ar galioja tos pačios taisyklės? Taip, galite plyšauti, kiek tik norite, kad internetas visagalis. Taip, sutinku, bet reikia kapstytis, reikia atrasti, reikia suprasti, reikia įsivertinti, reikia turėti tam noro ir laiko…
• Tiesmukai priimama informacija. Jeigu Kipchohge iki maratono likus 3 savaitėms subėgo 40 km long run’ą (pvz. iš lempos), tai dar nereiškia, kad tai veikia visiems. Pasivogęs mintį iš Peter Sagan „skirtingas žmogus, skirtingos istorijos” aiškinu, kad yra daugiau nei daug dedamųjų, stipriausioji, mano galva, jūs nesate Kipchoge!! Deja, bet pamirštama personalizuoti gautą informaciją. Galimai tam trūksta žinių ir noro. Treniruočių planai neturėtų būti  šabloniniai, jie kuriame asmeniškai. Taip, žinoma, kad pradžioje galima daugumai taikyti labai panašius metodus ir daugumai (atstumai, greičiai, pulsas ir t.t.) sutaps, bet jeigu kalbama apie asmeninių rezultatų siekimą, tai copy paste’inimas mėgiamo atleto planų ir aklas jų vygdymas yra tiesiog krūva ne itin gardžiai kvepiančio dalyko. Žinoma, galiu sau paprieštarauti, nes gal jūs laimingasis ir jums ši taktika tiks, na kažkiek tiks. Galimai jūs gerai subėgsite varžybose ir niekas negalės įrodyti, kad jūs klystate ar negalės įrodyti, kad buvo galima „įkalti” geriau. Vienu metu juk nėra įmanome eiti dviems keliais, kad galėtumėte palyginti, kuris kelias geresnis. Tačiau daugiau metų sporte esantys asmenys, drąsiai pasakys, kad planas turi būti skirtas jums ir tik jums, atsižvegiant į jūsų gyvenimo būdą ir kt. niuansėlius.(Jeigu primiršote, tai šis tekstas yra apie tai, kodėl mažiau rašau apie bėgimą)
• Esu aptingęs ir nerandu tinkamo kampo (asmeninės bėdos). Norėčiau rašyti daugiau, faktas. Norėčiau padėti daugiau žmonių neužlipti ant traumų grėblio. Norėčiau rašyti įdomiai ir naudingai, bet nesugalvoju rašymo kampo, kad bent jau daugumai būtų įdomu. Lietuvoje bėgančių nėra daug, dar mažiau jų skaito, dar mažiau jų tiki kitų rašliavomis. Todėl mąstau, kad tie, kas nori kažkiek bėgioti rimčiau, turi puikias galimybes dirbti su nerealiai fainais treneriais: Ignu Brasevičiumi, Remigijumi Kančiu, Jonu Žakaičiu, ammm.. manimi  (nors aš užknisu). Todėl nusimetu šį nerašymo spaudimą sau nuo sprando, noooors vis kyla minčių pasidalinti įžvalgomis ir mintimis.

Pabaigos žodis. Internetas pilnas visko, jis kaip šiukšliadėžė, joje daugiausiai „š”, bet mokant knistis, galima rasti aukso. Klausimas, tik ar mes norime ir mokame knistis. Klausimas, ar mes radę auksą, nesumaišysime jo su tuo kitu daikteliu ir žinosime, ką su juo daryti. Klausimas man, ar aš atrasiu tinkamas mintis, stilių ir žodžius tekstams apie bėgimą. Ateitis parodys.
Rezume mintis: Aš būčiau už tai, kad domėtumėtės apie bėgimą kuo daugiau, bet jeigu norite bėgioti rimčiau, esu už tai, kad rastumėte žmogų, kuris padėtų tinkamai eiti šiuo keliu. Galiu duoti paskutinį pvz.: jūs „turite” aukštą spaudimą, apie jį skaitėte daug, bet juk konsultuojatės ir tikite savo daktaru bei vykdote jo nurodymus (tikiuosi).

P.S. skaitykite, domėkis, rašykite, ieškokite, vertinkite ir žinoma, kad bėgiokite 🙂 o dar svarbiau, būkite sveiki ir mėgaukitės kiekviena bėgimo minute (net kai plikledis).

P.P.S. perfrazuojant dainos žodžius „aš dar dainuos… BĖGIOSIU” 🙂

Jeigu Jums patinka mano rašliavos, galite sėkmingai jas paremti vienu baksu NEKO PATREON’E