11
Rgs
2017

Kitokios dienos

Kitokios dienos

 

Šiuo metu sėdžiu priešais baltą popieriaus lapą tik tas lapas šiek tiek kitoks nei įprastas A4 formato popieriaus lapas. Šis skaitmeninis (word’inis, jeigu taip galima sakyti), kuriame pilna mygtukų ir dar daugiau įvairiausių paslėptų funkcijų. Tačiau pradėti rašyti nuo to nėra nė kiek lengviau. Jeigu nesiriša mintys, tai nėra skirtumo, ar tu rašai mintis telefone, kompiuteryje, ant sienos ar ant popieriaus lapo, sunku vienodai.

Kartais kažkas panašaus nutinka ir su bėgimu: išbėgi ir jauti, kad jau pirmas žingsnis kažkoks ne toks, tarsi ne tavo, svetimas, neįprastas. Taip ir dėlioji žingsnius, tuos ne savus, dėlioji jų tiek, kiek parašyta tavo tos dienos plane. Bėgdamas skaičiuoji medžius, stebi aplinką, galvoje parašai keletą knygų ar bent jau įžangų ir būna tobula, jeigu tai padeda užsimiršti, apie tą svetimą bėgimą, bent jau keletui minučių. Nors dažniausiai, toks nepažįstamas, nepatogus bėgimas tave persekioja nuo pirmo iki paskutinio žingsnio, jis tarsi tavo šešėlis, iš dalies tavo, bet su juo nieko negali padaryti, jo negali pakeisti. Tačiau, to bijoti nereikia, gyvenime reikia tų keistų dienų, matyt, reikia ir tų keistų bėgimų.

Prisipažinsiu, kartais nežinau, kodėl būna tokių dienų, ypač tada, kai jautiesi gerai, esi pailsėjęs, degi troškimu bėgti. Dabar aš nekalbu apie tuos easy run ar recovery run, kuriuos darome po sunkių treniruočių, ten dar kitas pasaulis ir ten viskas kaip ir aišku. Kai eini į karą prieš tokias dienas po sunkių treniruočių,  tu išeini žinodamas, kad taip yra ir kad taip turi būti.

Sunku patikėti, bet man kartais taip būna net ir su kava (o jums?). Būna taip stipriai užsimanai kavos, užsikaiti jos ir dar nespėjęs išgerti pirmo gurkšnio jau alpsti iš malonumo, bet pirmas prisilietimas, pirmas gurkšnis.. kažkas ne taip. Ji ne tokia, kaip visada, nors ruošei ją kaip ir prieš tai tūkstančius kartų ir viskas būdavo gerai, o šiandien.. Taip ir geri ją, kažkaip ne taip, tarsi nenorėdamas, tarsi ta kava skirta ne tau. Kartais netgi ją išduoti, tai yra palieki pusę puodelio mirčiai.

Tos kitokios dienos, kitokios mintys, kartais jos pasitaiko įvairiose situacijose, įvairiomis formomis. Kaip su jomis kovoti, o galbūt plūduriuoti kartu su jumis, per daug nemąstant, aš nežinau. Po kol kas palieku viską taip, kaip yra.

1 Response