4
Lap
2019
X-trasos trail bėgimas

Kaip plento išlepintas bėgikas ieškojo romantikos trailo trasoje

       Nutariau nugludintą asfaltą iškeisti miško paklotę. Ar ilgam ir su kokiomis emocijomis, tuojau paaiškinsiu. Esu keletą kartų bėgęs miške, kartą Italijoje ir vieną kartą X-trasoje. Visais išvardintais atvejais, bekelės bėgimuose neradau jokios magijos, kuria dalijasi visi trail bėgikai. Tad mano sąlytis su trail bėgimu yra skurdus. Galbūt aš esu brokuotas, o galbūt sugadintas urbanistinis žmogėnas. Dar vienas galimas variantas, kad trail bėgimas yra sunkesnis fiziškai (ypač, kai nesi tam pasiriuošęs). Toks bėgimas reikalauja daugiau jėgos kojose ir žinoma, kitokios bėgimo technikos. Nuolatiniai kalniukai, besikeičiantis gruntas ir staigmenos, kaip netikėtai “rasta” šaknis po samanomis išmuša net iš ritmo, bet ir nesuteikia papildomos romantikos, kurios ir taip trūksta. Nors galbūt abipusiam ryšiui atsirasti reikia daugiau laiko ar bent jau ramesnio bėgimo. Manau, kad dar grįšiu prie šio reikalo. Kada nors.

       O dabar grįžkime prie vakar dienos. Pasirinkau X-trasos varžybas vietoje jėgos treniruotės sporto salėje. Mąsčiau paprastai: bus smagi pramoga gryname ore. Tik, deja, buvau pamiršęs, kas yra bėgimas, kai nėra kelio… Žinoma, dabar rašydamas meluočiau, kad tai buvo itin sunku, bet bėgau pakankamai greitai (kalbu apie save ir savąjį greičio suvokimą), kad tai būtų tik pasimėgavimas grynu miško oru. Prisipažįstu, neturėjau kada grožėtis mišku (mačiau tik keletą voveraičių, keletą eglučių, tinkamų Kalėdoms ir begales kliūčių, kurių reikėjo išvengti). Dažnai girdžiu, kad miško trasos būna labai gražios. Taip, tikiu, kad būna, bet vakar turėjau tik vieną tikslą – nenugriūti. Na, o kaip žmonėms pavyksta išsikrauti ir dar mėgautis gamta, man kol kas yra mistika. Ko gero jie hiperbolizuoja. Tęsiant mintį apie kliūčių išvengimą, tik laimingo atsitiktinumo dėka, man pavyko kelis kartus išvengti tvojimosi ant žemės. Vienas kartas buvo juokingas – užkliuvau už šaknies ir atsitrenkiau į šalia augantį medį. Gamta mane apsaugojo nuo nukritimo 🙂 Įvykis nebuvo skausmingas, bet tai išmušė iš ritmo ir buvo juokinga (keletą sekundžių). Žinoma, daug kaltės yra mano pasirinktoje avalynė – ji skirta bėgti plente. Kodėl nebėgau su trail batais – nes neturiu.. o įsigyti dėl 1-3 bėgimų per metus, nekyla ranka.

       Kalbant apie pačių varžybų specifiką, aš bėgau juodąją trasą (du ratai po 7 km), nes juodi numeriai atrodo kiečiau, nei raudoni. Ir žinoma, mano ego negalėtų apsiriboti vienu ratuku. Jeigu jau kankintis, tai iki galo ir juodai.

       Varžybos man labiausiai patiko pirmasias maždaug 15-20 sek, kol bėgom miško keliuku. Tuomet viskas staiga pasikeitė, trasa nėrė į mišką, kelio neliko. Pasikartosiu, KELIO NELIKO! Reikėjo bėgti tiesiog per samanas, nuvirtusius medžius, per brūzgynus ir net per smėlio kopas (wtf nuo kada šalia Vilniaus esančiuose miškuose yra kopos?). Tam, kad būtų linksmiau, lygumų ir kieto grunto buvo mažai. Reikia nepamiršti fakto, kad aš atsivežiau ir savąją KARMĄ (kaip gi be jos). Jau pirmame kilometre atsirišo abu batai, tad teko stoti užsirišti raištelius ir praleisti daug bėgikų į priekį. Žinoma, man tai nebuvo labai svarbu, atvažiavau čia su nuliniu noru varžytis. Apie savo tikslą jau rašiau. Nors šis kitų bėgikų užleidimas galiausiai išėjo į naudą – beveik nuolat turėjau ką vytis. Prisiveju vieną, pabėgu kartu, aplenkiu ir gaudau kitą. Šios gaudynės truko visą pirmąjį ratą, o štai antrajame jau buvo liūdniau. Žmonių sumažėjo. Greitieji buvo nubėgę, kol aš žaidžiau su karma. Nors man pasisekė. Priekyje užmačiau bėgiką ir pasielgiau baisiai negražiai. Pasigavau jį ir su juo prabėgau beveik visą antrą ratą. Bėgti vienas nenorėjau, nes neatmečiau varianto, kad galiu pasiklysti, o ir stipriai taškytis, nei ūpo nei jėgų jau nebuvo. Bėgant antrajame rate, keletą kartų gimė mintis, kad būtų visais smagu sukirsti gel’iuką. Tik ,deja, bet jie buvo likę namuose. Tad šį kartą pasitenkinau tik mintimis, nors papildomas motyvacijos gavau galvodamas apie mašinoje esantį SIS REGO recovery gėrimą. Jis velniškai skanus ir gerai atstato organizmą po tokio krūvio. Tad kurį laiką galvojau tik apie tai 🙂

       Antro rato pradžioje mane ir draugą vedlį aplenkė kitas bėgikas. Pirmoji mintis buvo “oh, reikia kabintis, jis bėga greičiau”, bet antrojo “ai, man ir šis tempas smagus” 🙂 Taigi, paleidau, tegul lekia. Beje, bėgti antrąjį ratą, iš dalies buvo lengviau, nes jau žinojau, visus kalniukus bei įdomybes, bet iš kitos pusės – sunkiau, nes tiksliai žinojau, kas laukia, o tai nedžiugino.

       Kai iki finišo liko apie 1.5 km, nusprendžiau aplenkti vedlį (atsiprašau, kad buvau nedraugiškas ir kybojau kaip inkaras). Tačiau trasos pabaiga man buvo paranki: kietesnis gruntas ir šiek tiek daugiau nuokalnių. Taigi, pasileidau ir nubėgau. Ar toli pavyko pabėgti nuo kolegos, nežinau. Nemėgstu žiūrėti atgal. Lekiant šiek tiek greičau, prisivijau ir kitą vaikiną, kuris buvo mus aplenkęs prieš 3-4 km. Tad dar pagreitinau ir likus 300-400 m iki finišo aplenkiau ir jį. Yes, du ratai įveikti!

       Taip pralėkė manoji X-trasa. Likau nesupratęs, kur tas gamtos gražumas ir smagumas, na o lipdamas ant pakylos (pasirodo, kad atbėgau trečias), pagalvojau “gaila, kad nepasiemiau kavos termosiuko. Gal tai būtų manoji magija.
Po renginio, varžybų organizatorius pakvietė atvykti į kitą X-trasos renginį, tik perspėjo, kad be trail bėgimo batų kitame etape bus dar liūdniau. Aš pagalvosiu, ar noriu sau tokios gimtadienio dovanos.