Nutariau nugludintą asfaltą iškeisti miško paklotę. Ar ilgam ir su kokiomis emocijomis, tuojau paaiškinsiu. Esu keletą kartų bėgęs miške, kartą Italijoje ir vieną kartą X-trasoje. Visais išvardintais atvejais, bekelės bėgimuose neradau jokios magijos, kuria dalijasi visi trail bėgikai. Tad mano sąlytis su trail bėgimu yra skurdus. Galbūt aš esu brokuotas, o galbūt sugadintas urbanistinis žmogėnas. Dar vienas galimas variantas, kad trail bėgimas yra sunkesnis fiziškai (ypač, kai nesi tam pasiriuošęs). Toks bėgimas reikalauja daugiau jėgos kojose ir žinoma, kitokios bėgimo technikos. Nuolatiniai kalniukai, besikeičiantis gruntas ir staigmenos, kaip netikėtai “rasta” šaknis po samanomis išmuša net iš ritmo, bet ir nesuteikia papildomos romantikos, kurios ir taip trūksta. Nors galbūt abipusiam ryšiui atsirasti reikia daugiau laiko ar bent jau ramesnio bėgimo. Manau, kad dar grįšiu prie šio reikalo. Kada nors.