Vis pamąstau, kad galbūt jau laikas pradėti užsiimti kitu sportu. Lengvojoje atletikoje esu apie aštuonioliką metų. Per tą laiką buvo keletas petraukų. Vienos iš jų buvo dėl nežinojimo, ko noriu iš gyvenimo ir sporto, kitos dėl sveikatos klausimų. Žinoma, pirmieji metai atletikoje buvo tik pažintiniai, o rimčiau bėgioti pradėjau šiek tiek vėliau. Na, bet šį kartą ne apie tai. Pamąstykime, ką be atletikos, tai yra be bėgimo, galėčiau sportuoti.

       Pirmiausiai į galvą šauna triatlonas ir trail’as. Na, bet cmon, čia beveik tas pats gandras tik kitoje saujoje (kas nežinote, sakau, tai yra pagražinti lietuvių liaudies patarlė). Todėl atmetu šį variantą. Plius, pagalvokite, jeigu jau imti triatloną, tai be jokios abejonės tik IM, o tam ruoštis reikia labai labai labai daug. Kitas įdomesnis faktas, aš nedraugauju su vandeniu. Treneriui Kęstučiui reiktų daug nervintis, dirbant su manimi. Dar vienas niuansas, šiam sportui reikia turėti daug ir stambių kupiūrų. Šituo aš pasigirti negaliu. Visus savo pinigus ištaškau keliaudamas, nes tai mane veža labiausiai. Taigi triatlonas kaip ir atkrenta. Trailas smagus tol, kol pats nedalyvauji jame. Ši rungtis graži tik nuotraukose, kuomet atletai yra įamžinti, bėgantys kalnuose. Kitas mažas niuansėlis, žinant mano ir karmos santykius, net neabejoju, kad jau pačiose pirmose varžybose mane užpultų kalnų ožys ar pan.

       Komandinės sporto šakos man nėra įdomios. Žiūrėti futbolą, krepšinį, rankinį ir t.t. Yra be galo įdomu, bet žaisti, net nežinau, kažkaip netraukia. Geriausiu atveju galėčiau padavinėti kamuolius arba rankšluosčius, bet irgi no fun. Rašant šias eilutes, toptelėjo mintis, kad paplūdimio tinklinis galimai būtų visai nieko pasirinkimas. Reikėtų daugiau apie tai pagalvoti.

       Kovos sportas ir aš – du skirtingi pasauliai. Nepykite kovotojai, bet man jūsų sportas visuomet asocijavosi su smurtu. Na, nebent kalbėtume apie Tai chi. Neturiu nė mažiausio noro eiti ir žaloti save ir kitus. Skauda nes rašant šiuos žodžius. Na, o treniruotis be sparingo, tas pats kas laižyti medaus stiklainį. Manot, įdomu? Pabandykite. Tad aš pasuoju su kovomis. Am, nors galbūt sumo imtynės man tiktų. Kūno sudėjimas tip top.

       Labai mėgstu biatloną, bet žiemos sportas ir Lietuva, skamba kaip stand up’o pirmasis sakinys. Sportuoti profesionaliai galbūt būtų įmanoma, kuomet didžiąją laiko dalį esi ne Lietuvoje. Tačiau mane domina labiau mėgėjiškas sportas. Tad, deja, visas žiemos sportas atkrenta. Nebent kerlingas. Reiktų pasidomėti.

       Man patinka snukeris. Nežinantiems aiškinu – biliardas. Tačiau aš sportą įsivaizduoju kiek kitaip. Tad ši veikla galėtų būti hobiu. Lygiai taip pat kaip dartai ar šaudymas iš lanko. Reiktų Mažeikos paklausti, gal patartų (?)

       Sporto šakų vis mažėja, o aš nieko doro nesumąstau. Hmmz, dviračių sportas!! Šis dalykas mane veža, čia faktas, bet tik plentas. Jeigu negaliu važiuoti greitai, neįdomu. Manęs netraukia kalnai, miškai ar pelkės. Na, o su plentu irgi įdomi situacija. Klausimas ar rasčiau bendraminčių. Kartais pakalbu su minančiais. Jiems sunku (negarantuoju) rasti panašaus pajėgumu asmenis (su komandomis turbūt kiek kitaip). Kitas dalykas, nežinau ar Vilniaus apylinkės tam tinkamos ypač kai Lietuvoje vairavimo kultūra dar ne pati geriausia. Tačiau kalbu labiau spėliodamas. Taip pat kyla klausimas, o koks būtų treniravimosi tikslas? Plento varžybas? Hmz, nežinau. Juk su bėgimu paprasta. Ruošiesi rungčiai ir dalyvauji varžybose, norėdamas pagerinti savo asmeninį rezultatą. Dviračių sportas yra komandinis reikalas. Kam aš būčiau reikaligas? Atsakymas – niekam! Plentas įdomu, labai labai įdomu, bet…

       Galvoju ir apie tenisą. Sakyčiau toks privilegijuotųjų sportas, bet kodėl gi ne. Kolega olimpietis Marius stipriai užsikabinęs už šios sporto šakos. Manau, kad ji įdomi, nes reikia ir ištvermės ir greičio. Kažkuo panašu yra skvošas. Taigi, apie šiuos pasirinkimus galima mąstyti daugiau.
Dar vienas variantas yra kačialka. Tik aš kartais nematau tame prasmės. Eiti ant podiumo išteptam aliejumi aš nenoriu. Valgyti daug maisto papildų irgi nekyla noras. Kas rytą matuoti centimetru savo.. gal ne 🙂 Na, o kačialintis dėl preso nematau prasmės, nes ir taip jį turiu 😀 Vieną akimirką buvau susidomėjęs Crossfit’u tačiau jis dingo. Galbūt esu suklaidintas, bet jie (crossfiter’iai) nuolat daro tuos pačius pratimus. Nežinau, ar tai įdomu. Žinoma, bėgime monotonijos dar daugiau.

       Galimas variantas yra F-1. Pamenu vaikystėje žiūrėdavau visas lenktynes, o dabar susižavėjimas grįžo, nes per Netflix’ą peržiūrėjau du sezonus. Na, bet paprikolinau ir užteks.
Mano pamąstymai baigėsi. Daugiau neturiu minčių. Yra keletas variantų, bet jie tokie migloti. Ką reiktų rinktis, nežinau. Rašydamas šį tekstą esu šiek tiek traumuotas, tad noras išbėgti yra dar didesnis nei įprastai. Ypač pakyla noras (ha ha), kuomet pamatau atletus greitai lekiojančius stadione. Va čia tai kaifas. Maždaug kaip LSD ir grybų mišinys (juokauju).