6
Gru
2017

Kai žmogus gali būti niekuo. Indija #2

Nespėjus atlikti nė keleto pirmųjų žingsnių už oro uosto durų, aš sulaukiau daugybės taksi paslaugas teikiančių žmonių pasiūlymų. Stipriai numušęs kainą, vieno iš jų pasiūlymą priėmiau. Buvau perspėtas, kad jie mėgsta apgaudinėti ir europiečiams siūlyti kosminius tarifus. Tad patenkintas, kad esu toks sumanus ir neleidau savęs apgauti, važiavau išsinuomoto AirBNB kambario link. Tik vėliau paaiškėjo, kad už kelionę permokėjau net keliasdešimt kartų 🙂

Iš oro uosto gyvenamosios vietos link mane vežė dviese – paslaugas pasiūlęs vyras ir vairuotojas, kuris laukė mūsų automobilyje. Verta paminėti, kad šturmanas turėjo metro ilgio pagalį, kurį buvo pasilikęs automobilyje. Patikėkit, saugus nesijaučiau visos kelionės metu.

Šiek tiek nerimo kėlė ir tai, kad kelionė iki namų truko daugiau nei 40 min., nors keli vietiniai lietuviai man sakė, kad nuo oro uosto iki mano butuko bus max 20 min kelio.

Taigi 4 val. ryto buvau vežamas velnias žino kur. Jau tokiu metu gatvės buvo pilnos transporto priemonių ir mums teko kelis kartus užstrigti kamštyje. Keletą kartų kamščius apvažiavome šaligatviais. Iš rėkiančių žmonių nesupratau, ar čia jie sveikinosi, ar visgi pyko ant mūsų.

Tačiau kad ir kaip būtų, vairuotojai mane pristatė iki pat durų, o lagaminą perdavė namų sargui. Indijoje visi žmonės, kurie turi nuosavus namus, turi ir tų namų sargus, kurie gyvenama šalia namo 1x1m būdelėje ir dirba tokį darbą 24/7. Taip ir nesupratau, kur jie eina į WC, kur valgo, kur miega. Man buvo pasakyta, kad namų sargai gyvena tose būdelėse ir būna ten visą parą.

Štai tau ir gyvenimas: saugai svetimo žmogaus namus nuo ryto iki ryto, nuo pirmadienio iki pirmadienio, ir taip – visą gyvenimą. Mano supratimu, tai ne itin geras darbas ir tuo labiau gyvenimas, bet mane apšvietė, kad tai – daug geresnis gyvenimo variantas nei daugumos Indijos žmonių. Namo sargas turi pastogę, jis visuomet turi maisto ir rūbų, kuriais pasirūpina šeimininkas. Kartais, kaip supratau, jis gauna keletą laisvų valandų ir svarbiausia, kad jam netenka gyventi gatvėje, po viaduku, po tiltu ar šiaip kur nors laukuose, kuriuose pilna nuodingų gyvačių.

Šioje situacijoje tinkamas pasakymas būtų: visuomet gali būti blogiau. Tai ir neaišku, čia džiaugtis ar liūdėti, bet reikia priimti faktą, kad šiuo metu jie neįsivaizduoja kitokios gyvenimo santvarkos.

Iškilo klausimas: ar gali būti geriau (?) Pasirodo, kad irgi ne. Jeigu tu jau esi tam tikro luomo dalimi, laipteliu į viršų peršokti negali. Man davė daugybę pavyzdžių, kaip paprasti darbininkai prasimušdavo ir tapdavo sėkmingais verslininkais, tačiau į naująjį socialinį sluoksnį jie nebuvo priimami. Jeigu jau gimei būti namo sargu, kitiems tu juo ir liksi iki mirties.

Štai tokia santvarka vyrauja Indijos sostinėje Delyje, bet spėju, kad panaši situacija esti visoje šalyje.

Būdamas ten suvokiau, kad žmogus gali būti niekuo, tai reiškia gyvenimą gatvėje arba laukuose. Jis neturi dokumentų ir yra niekam nereikalingas. Valgo samosą, kuri buvo pagaminta ant degančios padangos, ir džiaugiasi, kad turi ką valgyti (kartais turi).

Turbūt suprantate, kad tokiomis sąlygomis žmonės negyvena ilgai, šiuo metu vidutinis Indijos gyventojo amžius yra 27 metai, o pačių indų skaičius šalyje artėja pusantro milijardo link. Man šie skaičiai buvo nesuvokiami, kaip buvo nesuvokiama ir luomų santvarka, apie kurią teko mokytis mokykloje. Aš galėjau suprasti, kad vieni žmonės yra turtingi, kad kiti – labai turtingi, žinojau, kad yra šalių, kur žmonės miršta nuo ligų ir bado, bet mano galva neleido suprasti, kad žmogus gali būti niekuo.

Tai buvo pirmoji mano valanda Indijoje, o visi šie pamąstymai jau gimė vėliau, kai susipažinau su indiškomis (deliškomis) gyvenimo taisyklėmis.

 

1 Response