2
Lap
2017

Kai noriu pradėti bėgioti #2 Motyvacija.

Žmonėms, kurie didžiąją laiko dalį skiria sportui ar sportas yra jų gyvenimo dalis, bepigu kalbėti ir kartais net smerkti tuos, kuriems trūksta motyvacijos pradėti ar pradėjus nesustoti sportuoti. Juk galima pažiūrėti net iš kitos pusės, o ar jums užtektų motyvacijos staiga nutraukti sportinę ir imtis nežinomos veiklos, kad ir kūrybos ar verslo. Aš net neturiu abejonių, kad dauguma susidurtų su tokiais pačiais sunkumais, su kuriais susiduria žmonės, kurie nori/bando sportuoti. Tačiau šis mano įrašas, nėra moralizavimas ir pamokymas kaip reikia gyventi, palikime tai tiems, kuriems tai yra kasdienė duona.

 

Pakalbėkime apie motyvaciją ir raskime priežastis, kodėl gi jos pritrūksta. Tai gali būti:

  • nepasitikėjimas savimi;
  • nežinojimas, ko noriu;
  • baimė suklysti;
  • XXI a. tendencija „mėtytis“;
  • išankstinis savęs „nurašymas“;
  • dar viena XXI a. tendencija amžinai skubėti ir niekam nerasti laiko;
  • vaikymasis mados;
  • neturėjimas tikslų.

 

Aš net neabejoju, kad pasikapsčius giliau, kiekvieno iš mūsų galvose rastume dar daugiau įvairiausių juodųjų dėmių, kurios mumyse sukuria motyvacijos stygių. Tačiau, kad ir kiek tų juodybių būtų, su jomis ar prieš jas, ar dar kaip kitaip, galima kovoti, galima jas įveikti.

Aš mąstau labai paprastai – norint įveikti tam tikrus sunkumus, pradžiai reikia juos identifikuoti (ką aš ką tik padariau). Čia kaip ir su ligomis, jeigu susirgę norime pasveikti, mes turime išsiaiškinti, kokia tai liga, ir tuomet jau vartoti tinkamus vaistus. Juk lūžus kojai, mededkų kompresas vargu ar tiks.

 

Taigi imkime kiekvieną motyvacijos stygiaus priežastį ir bandykime surasti jai priešnuodžių:

 

Nepasitikėjimas savimi

Oh boy, gal nereikėjo pradėti nuo tokios sudėtingos, bet.. Savo gyvenime esu susidūręs su ne vienu žmogumi, kuris turi su tuo problemų (skamba baisiai) ir šis drąsos stygius, deja, bet kartais „nužudo“ net ir talentus. Yra parašytą milijonai straipsnių, kaip su tuo kovoti ir/ar ką daryti, bet šioje vietoje aš su tuo kovoju kalbėdamas. Mano nuomone, kad tai vienas iš sėkmingesnių būdų kaip tai nugalėti. Nes aš netikiu, kad žmogus, vienas pats, ims ir stebuklingai susitvarkys su savo negandomis. Jam reikia paramos, jam reikia supratingumo (ypač gerai, kai palaikantis žmogus yra turėjęs pan. problemų), kartais jam reikia lengvo pastūmėjimo, bet jokiais būdais nereikia menkinti žmogaus, stengiantis iššaukti neigiamas emocijas. Galbūt jums ir atrodo, kad žmogus supykęs ims ir taps čempionu, bet mano nuomone, dažnu atveju, jis dar labiau užsidarys ir paskęs savyje. Kovoti ne vienam, o su pagalba iš šono yra daug lengviau ir kai žmogus ims pasitikėti jumis, kai jis suvoks, kad pasitikite juo, po truputi ims pasitikėti ir savimi. Tai ilgas procesas, bet šį iššūkį galima įveikti, jeigu šalia bus tinkami žmonės.

 

Nežinojimas, ko noriu

Ši situacija kažkuo panaši į ligos ir gydymo situaciją. Tik žinodami, kuo sergame, mes galime vartoti tinkamus vaistus. Tik tiksliai žinodami, ko norime, mes savo norus galime paversti realybe. Sporte tai ypač aktualu, nes sportininkas privalo labai aiškiai žinoti savo tikslus ir jų siekti. Jeigu tikslas bus abstraktus, tuomet ir kelias jo link ves tiesiai per aplinkui. Patarimas, išsigryninkite ko norite, būkite sąžiningi sau, o tuomet kelias, kuriuo eisite, jau bus lengvesnis.

Baimė suklysti

Šis fenomenalus dalykas, mano nuomone, yra  baimės „ką apie mane pagalvos kiti“ dalis. 99% žmonių nieko nepagalvos. Juk jie užsiėmę savo XXI a. tendencijomis ir lygiai taip pat bijo suklysti, tad visą dėmesį yra sukoncentravę į save.

Baimės šaknys yra mumyse, o su savimi kovoti yra lengviau, juk šį varžovą pažįstame itin gerai. Beje, jeigu ir suklysime, žinosime, kur padarėme klaidų, o iš jų mokomės. Galima daryti prielaidą, kad baimė suklysti stabo mūsų evoliucinį tobulėjimą (o prieš evoliuciją geriau „nešokinėti“).

Kalbant apie tą 1%, tai dalis jo yra mūsų artimi žmonės, kurie mus palaikys visais gyvenimo etapais.Kita dalis – heiteriai, ir jie visada kalbės vien tik purvą. Tad nebijokite suklysti, juk tai yra gyvenimo dalis.

 

XXI a. tendencija „mėtytis

Negaliu vienbalsiai teikti, kad ieškoti savęs yra blogai, tačiau viskas turi savo ribas. Jeigu per metus pakeičiate 5 darbus, 7 drauges/us, pradedate rašyti 3 knygas ir bandote save atrasti 15-oje skirtingų sporto šakų, aš tikiu, kad jums motyvacijos tikrai gali pritrūkti. Jus kaip tik esate motyvuotas nesustoti, o apsistojimas ties vienu ar keliais segmentais, jums yra atgyvena ir nuobodu. Galbūt. Vis gi, jeigu jus kankina „mėtymasis“, išsikelkite tikslą ir jo siekite vienoje vietoje. Jeigu jį pasiekus, atsiras motyvacija siekti kitų aukštesnių tikslų, puiku! Na, o jeigu visgi, atsiras noras eiti kitur, tai irgi nėra blogai, nes tuomet tikrai žinosite, kad tai buvo ne jums. Aš mąstau, kad spręsti apie dalykus iš įvairių segmentinių pjūvių galima tik tuomet, kai juos ne tik prabėgomis išbandome, bet šiek tiek ir pasigiliname. Čia kaip su nuomonės turėjimu visais gyvenimo klausimais: nieko blogo, tik ji dažnu atveju yra paviršutiniška ir daugumai neįdomi. O juk mes norime būti įdomus, ar taip?

 

Išankstinis savęs „nurašymas“

Mąstau, kai tai yra viena iš netikėjimo savimi variacijų. Todėl ties šiuo iššūkiu ilgai neapsistosiu, tik dar kartą pabrėšiu, kad turėjimas šalia savęs žmogaus, kuris padėtų judėti pirmyn, kuris tikėtų, jumis yra būtinas.

 

XXI a. tendencija, amžinai skubėti ir niekam nerasti laiko

Šioje vietoje mes tampame patys sau priešais. Kartais norime daugiau gauti ir turėti daugiau nei galime aprėpti. Tuomet iškyla daugybė dilemų, kaip dėlioti prioritetus ir kokia eilės tvarka juos vykdyti. Kadangi nesinori nei vieno paleisti, paroje ima trūkti laiko. Juk taip knieti/kirba į Facebook’ą įkelti kaip per vieną dieną jūs padarote nuostabius pusryčius dviems, pasirašote darbe super gerą kontraktą, pietaujate su kolegomis, sportuojate sporto klube, pasiimate vaikus iš darželio, grojate pianinu, nepraleidžiate progos parašyti 15 piktų komentarų apie šių dienų pasaulio įvykius, randate laiko savo artimiems žmonės, analizuojate Anos Kareninos pasirinkimą ir žinoma, pakeičiate vasarines padangas į žiemines. Ir taip kasdien, su vis naujais iššūkiais ir skundais, kaip jūs neturite laiko ir kaip trūksta motyvacijos pasiruošti maratonui. Patarimas. O jūs pagalvokite labai gerai, kas jums svarbu, susidėliokite savo savaitę, mėnesį metus, ir darykite tai, kas teikia malonumą. Tuomet motyvacija tikrai niekur nedings.

 

Vaikimasis mados

Žinot, rasti atsakymą į šį klausimą, nereikia būti filosofijos daktaru. Elementaru, kad veikla, kurią darote, nes „taip reikia“, niekada neteiks tiek džiaugsmo, taip stipriai nemotyvuos jūsų, kaip veikla, kurią jūs dievinate. Nesivaikykite madų, darykite tai, kas patinka jums.

 

Neturėjimas tikslų

Ši problema yra labiausiai specifinė. Kartais atrodo, kad veikla man patinka, žmonės su kuriai ja užsiimu, man irgi patinka ir sekasi man joje gerai, bet.. Yra tas bet, kurispradeda augti ir šiek tiek nuodiją sielą. Taip yra todėl, kad jums trūksta iššūkių, esate vegetacinėje būsenoje ir stagnacija sukelia lengvą nuobodulio priepuolį. Išeitis galėtų būti susigalvojimas sau naujų iššūkių, tikslų ir jų siekimas. Neišvengiamai kelyje link sėkmės, susidursite su sunkumais, o tai grąžins aistrą, kuri jau lūžinėjo. Juk labai dažnai pasitaiko, kad mus žavi ne pats tikslas, o tikslo siekimas.

 

Dabar rašau ir galvoju, kad apie kiekvieną iš šių punktų būtų galima kalbėti, filosofuoti valandų valandas. Galima atrasti daugybė naujų įžvalgų ir sunkumų, su kuriais susiduriame vienais ar kitaip atvejais. Tačiau reziumė, mano galvoje šmėžuoja tik viena – reikia nenustoti gyventi (kad ir kaip banaliai skambėtų), reikia apsistatyti save tinkamais žmonėmis ir kelti sau tikslus. To ir linkiu.