fbpx
Home Mano pasaulis / Mintys Kai kvėpavimas priverčia susimąstyti

Kai kvėpavimas priverčia susimąstyti

by Neko
Apie savo vietą po saule

Dažniausiai mintys tekstams gimsta bėgiojant (dar viena priežastis, be milijonų kitų, bėgioti arba pradėti bėgioti, pagalvokite apie tai). Tam, kad susiregztų rašliava, dažniausiai užtenka vos vienos idėjos, nebūtinai net pagrindinės minties, kad išsiplėtočiau ir ne vieną kartą išėjęs iš krašto (taip jau nutinka dėl didelio rašto), paduočiau jums šviežumu garuojantį tekstą, kuriuos, beje, jūs skaitote vis daugiau ir daugiau (apie tai byloja Google Analytic skaičiukai).

Žinoma, mane tai džiugina labai, labai labai, tikrai, nemeluoju. Džiugesio apimties dydis prilygsta atstumui nuo Milano iki Madrino. Dar labiau džiugina tai, kad kartais parašote man žinutę, maždaug tokią: „čiuvas, gerai varai” arba „tu beveik kaip Užkalnis” (dar nenusprendžiau, ar dėl to reikia džiaugtis ar liūdėti) (bet jau seniai gyvenu su mintimi, kad reikėtų parašyti tekstą, iš dalies, apie jį, bet bijau žmogaus rūstybės, žinot, prieš antis nepakovosi) „tavo stilius gerėja” (pasigyriau). Xex, mane džiugina ne pagyros (na, ok ok, patinka ir jos), bet pats faktas, kad formuojasi tiesioginis ryšys (akis į akį per facebook’ą). Visi sutiksite (jeigu esate normalūs), kad pistelti anoniminį heiterišką komentarą ir parašyti asmeninę žinutę, o ypač teigiamą (nes negatyvumą pliūptelti yra ženkliai lengviau) yra dvi skirtingos visatos. Pagalvokite, ar dažnai parašote draugams, kažką visiškai random faino ir gražaus ar dažniau šaunat minčių kratinį po kokiu nors Facebook’o įrašu,  pvz. jūs esate taškelių fanas, o beskrolindami pamatote keliuko herojaus įrašą, kuris prasilenkia su jūsų realybę, tipo susilaikote, ane? (nes dorybė yra ten kažkas..). Tai va, berašydamas šį tekstą išėjau iš krašto (pradėjau kelionę Gedo pr. o žiūriu, štai jau ir Šumskas) gan toli, nors tenorėjau pasakyti, kad šiam tekstui mintis gimė ne bėgimo metu.
Ilgą laiką (gal net keletą metų.. taip, užtempiau gumą kaip reikiant) mąsčiau apie kvėpavimo ir meditacijų užsiėmimus, bet galvoti galima apie daug ką, o imtis realių veiksmų visuomet yra sunkiau (šis dėsnis galioja pačiose įvairiausiose gyvenimiškose situacijose). Kol vieną dieną įsirašiau apps’ą „YOGA INTERNATIONAL” (už šią reklamą negausiu nei vienos rupijos) ir riktelėjau ant savęs – PRADEDU!! Startavau nuo 10 minučių kvėpavimo seanso prieš miegą. Kvėpavimas vyko sklandžiai, klausiausi malonaus balso, kvėpavau kaip liepiamas iki akimirkos (na, atspėkite, kas įvyko?.. per amazon’ą pardavė man droną.. juokauju), kuomet manęs paprašė įsivaizduoji vietą, kurioje jaučiuosi gerai ir jaukiai, vietą, į kurią norisi grįžti, į namus, kuriuose jaučiuosi laimingas… Nusiminiau, nes tokios vietos nėra 🙁 Pasimečiau, nežinodamas, ką daryti. Bandžiau įsivaizduoti vieną iš daugybės paplūdimių (kaip išsigelbėjimą), kuriuose esu buvęs, bet mintys skausmingai raišė riešus atbukusiu peiliu, o mano koncentracija į priešmieginį kvėpamimą virto miražu, tolimu ir netikru. Tai, kas turėjo pravalyti galvą, pripildė ją keistomis mintis: „kodėl neturiu tokios vietos” ,”kokia ji turėtų būti”, „gal ta vieta turėtų asocijuotis su šiltais prisiminimais ir/ar žmonėmis/žmogumi”, „ar daug žmonių (ne)turi ją/jos”. Berods praėjo jau keletas savaičių, bet aš iki šiol neturiu atsakymų. Žinoma, tikiu, kad anksčiau ar vėliau jie atsiras, nebūtinai išmąstysiu vietą, bet tikiu, kad atsakymai susiformuos manyje. Berašydamas paskutinį sakinį užmąsčiau, o gal vidinės tuštumos jausmas žmonėse plečiasi ir plečiasi dėl neturėjimo savosios vietos po saule, kurioje individai jaustųsi saugūs ir laimingi. Šiuo metu darau prielaidą, kad ne konkreti vieta, dėl jos specifikos (nebent žmogus yra materialistinio pasaulio atstovas), priverčia viduje gamintis laimės hormonus, o emocinis ryšys, susiformavęs dėl kito žmogaus, šeimos, įvykių suteikia konkrečiai vietai magiškų savybių…
Po to įdomesniojo karto nebeklausiau tos konkrečios kvėpavimo sesijos. Lai jinai palaukia geresnių laikų. Į trasą eina kitos praktikos. Drąsiai galiu pasakyti, jose yra magijos. Kol kas negaliu parinkti tinkamų žodžių, bet šiai akimirkai jie būtų maždaug tokie, jos (sesijos) prideda daugiau vyšnaičių į vyšnių uogienę.  Jeigu nebandėte kažko panašaus, rekomenduoju. Galbūt tai taps jūsų gerąja priklausomybe.
Vietoje (da)mušančio arba viską apibrendinančio pabaigos žodžio, rėžtelsiu kiek kitokią mintį, bet stipriai nepabėgančią nuo teksto minčių. Rašliavose (baisiai patinka šis žodis) jūs galite rasti daug „manęs” ir mano pasaulėžiūros. Į tekstus įvynioju aktualijas, įmetu literatūrinių aliuzijų. Todėl skaitovą nebūtinai privalo „užkabinti” aiški mintis (kai kas vadina tai mėtymusi). Aš stengiuosi sužaisti kitaip. Viliuosi, kad dalis jūsų šiuose įrašuose atrandate kažką savito (gal kiek kitokio nei popsiniai normatyvuoti tekstai): tai gali būti emocijos, esama būklė, panašus mąstymas, galbūt jūs randate atsakymus į dar neužduotus klausimus. Šis kuriamas ryšys kažkuo panašus į grožinės literatūros ir skaitovo santykį: susidraugaujama su rašytoju, veikėjais, mėgaujamasi tekstu, pasakojama istorija, randamas sąryšis su savimi, pabėgama „iš čia į ten”.

Jeigu Jums patinka mano rašliavos, galite sėkmingai jas paremti vienu baksu NEKO PATREON’E

 

0 comment
2

You may also like