Home Mano bėgimas Kai klaidos virsta naujomis galimybėmis

Kai klaidos virsta naujomis galimybėmis

by Neko
Elektrėnai Grand fondo 175 km

      Pralėkė vasara. Ir net ruduo jau tuoj tuoj įpusės, o galiausiai dings užmaršty kartu su kitais, ten jau tūnančiais metų laikais, įvykiais, emocijomis. Ši vasara buvo keista. Labai ilgą laiką negalėjau bėgioti. Vėlyvojoje pavasario cikle “pasigavau” pėdos traumą. Iš pradžių visą tai atrodė nerimta, o skausmas, maniau, kad greitu metu praeis. Žinoma, dabar galiu teisintis, kad vyravo karantino likučiai ir pasiekti specialistus buvo itin sunku dėl susidariusių eilių ir pan. aplinkybių. Post factum, bet suklydau, reikėjo pažiūrėti į šią situaciją rimčiau. Taip jau nutinka, kad besirūpindamas kitais, kartais pamiršti save. Žiūrint iš šios dienos perspektyvos, skausmą pasigavau dėl keletos veiksnių sumos: padidinau kilometrų skaičių per savaitę, nes kai sėdėjome uždaryti namuose, vienintelė pramoga buvo lakstymas miško takeliais; prisidėjo ir dangos kaitaliojimas, nes aš iš tų, kurie nelįsdavo į trail; pavasarį sumąsčiau, kad man reikia neutralių Nike batelių tiek kasdieniam kilometrų rinkimui, tiek greitų (su karbonine plokštele) intervalams ir varžyboms; maža to, nežinau, kokiam mėnuliui veikiant, nustojau į batelius dėtis vidpadžius, kurie man yra gyvybiškai svarbūs; dalyvavau varžybose, nekreipdamas dėmesio į skausmą. Visa ši mišrainė davė štai rezultatą, kad tik dabar vėl galiu bėgioti be skausmo. Tam, kad pilnai pasveikčiau teko leisti priešuždegiminius vaistus tiesiai į pėdą, patikėkite, tai nėra pati maloniausia procedūra. Vėliau “gavau” ir plazmą dozę, taip, vėl į pėdą. Ji paspartino gijimo procesą.

      Dabar galiu reziumuoti ir pasidalinti patirtimi. Kai yra juntami, kiek kitokie skausmai, kalbu ne apie “normalius” skausmus, kurie būna po sunkios treniruotės, o tokius, kurie yra trauminio pobūdžio, būtina nedelsiant reaguoti: mažinti krūvį, intensyvumą, duoti sau vieną ar keletą dienų poilsio, esant poreikiui kreiptis pagalbos pas kineziterapeutus. Dažniausiai, mes galvojame, “ai, nieko čia rimto, tuoj praeis”, kartais nenorime paaukoti keletos treniruočių, nes taip iškrisime iš pasiruošimo ciklo ir ims kristi forma, o to gi sau leisti negalime. Kartais sužaidžia ego arba manymas, kad aš esu terminatorius. Kartais viskas baigiasi laimingai, o kartais ne. Mano pavyzdys parodė, kad būtina tartis su žmonėmis iš šalies, nes net ir gan nemažai išmanant, mes sportininkai, mėgstame save pakankinti ir kartais į tokius dalykus pažiūrėti pro pirštus. Štai tokiais atvejais treneris reikalingas kaip oras. Jis neleistų emociniam protui imti viršų, o mąstydamas racionaliai, priimtų daug teisingesnį sprendimą, nei “ai, praeis”.

      Tačiau ši visa istorija turi ir kiek kitokią, šviesesnę pusę. Negalėdamas bėgioti, pradėjau minti dviratį. Savaitę laiko pabandžiau MTB. Suvokiau, kad tai ne man. Na, bent jau dabar. Galimai sužaidė faktas, kad kažkur nuo 2004 metų pradėjau žiūrėti Tour de France dviračių lenktynes. Dar po keletos metų jau žiūrėdavau viską, ką rodydavo Eurosport’as: Vuelta, Giro D’Italia, Pasaulio čempionatai, Klasikos. Taip, galiu atvirai pasakyti, kad buvau iš tų, kurie sirgo už Lance. Tad visas tas milžiniškas skandalas buvo gan skaudus įvykis. Turbūt kažkas panašaus nutinka vaikui, sužinojusiam, kad Kalėdų senelis neegzistuoja, o dovanas atveža Barbora. Grįžtant prie manęs ir manosios istorijos. Liepos mėnesį gavau savajį plentinuką. Žalias, no name’inis, bet karboninis, o svarbiausia, kad mano. Kaip man sekėsi ir/ar nesisekė važinėti, rašydavau savo FB paskyroje. Kaip pvz. keletą kartų sudegiau, važiuodamas per kaitrą ir turėdamas per ne lyg mažai vandens. Pamoka išmokta. Kartą trūko maisto. Pamoka išmokta. Dalyvavau pirmosiose plento varžybose ir išmokau dar vieną pamoką, kad reikia ne tik pedaliuoti, bet nebijoti paminti ir iš jėgos. Na, o naujausias pasiekimas – 173 km Eletrėnų Grand fondo važiavimas. Xex, dar nežinau, ką išmokau, bet minimas man įsiminė tuo, kad atstumą įveikiau gan nesunkiai, o tiksliau, galvojau, kad bus sunkiau. Džiugina, kad pavyko išlaikyti 30 km/h vidutinį greitį, juk oro sąlygos nebuvo iš lengvųjų. Ta dieną siautėjo gan stiprus vėjas. Man patinka ir tai, kad apie 25% laiko vežiau grupę, kol galiausiai nuo Trakų (likus apie 50km) likom tryse

      Jeigu pamenate, esu rašęs, kad kažkiek pavargau nuo bėgimo (jeigu neskaitėte, tai jums tai naujiena). Tiksliau, nerandu motyvacijos varžybose stipriai draskytis. Per savo karjerą dalyvavau daugybėje varžybų. Turėjau daug skausmo, traumų, pergalių ir galimai “persivalgiau” nuo to. Na, o štai dabar dviratis, kažkas naujo mano gyvenime. Lekiodamas su juo noriu draskytis, tobulėti ir negailėti savęs varžantis. Žinoma, bėgimo TIKRAI neužleisiu, nes tas jausmas, kuomet grįžau ant tako po traumos buvo nepakartojamas. Jaučiausi, kad grįžau ten, kur yra mano vieta ir kad esu ten, kur privalau būti. Tad pagalvojau, “o gal… reikėtų išpildyti labai seną sumanymą ir išbandyti save triatlone (?)”. Pirmą kartą šio žanro mintys atsirado, kuomet 2012 metais pamačiau Lance’ą, dalyvaujant triatlone. Mane tai kažkiek sužavėjo ir daugiau paskaitinėjęs, sužinojau daugiau apiei yra olimpinę distanciją, apie trasas, laikus, greičius ir žinoma, apie IRON MAN. Tačiau tuo metu mano gyvenime karaliavo bėgimas. Todėl pamastymai greitai buvo užmarinti. Antroji susidomėjimo banga tvokstelėjo, kuomet Bernatonis pasiūlė pradėjau dirbti su TRI Club xebra. Iš arti pamatęs triatlono virtuvę grįžo jausmas ir noras, kad norėčiau save išbandyti šiame amplua, bet gyvenimas taip susidėliojo, kad neužsikabinau. Kol galiausiai šiemet “gavau” dovanų traumų ir tris mėnesius praleidęs ant plentinio ėmiau daug rimčiau galvoti apie triatloną.

      Šią akimirką konkrečių tikslų ir veiksmų plano neturiu. Nors dabar man svarbu grįžti į bėgimo ritmą ir dar labiau sustiprėti fiziškai, nes jaučiu, kad tai yra gan silpa vieta. Žinoma, kad dviračio neužleisiu. Žinau, kad daugybę valandų praleisiu ant staklių ir pradėsiu plaukioti baseine. Tačiau gan atvirai sakau, jeigu manęs neužkabins plaukimas, nes šiuo metu tiesiog neplaukioju, o dar paprasčiau kalbant, skęstu, tai į triatloną tikrai neisiu. Tuomet visą dėmesį ir toliau skirsiu bėgimui, o šalia priklijuosiu plentinį dviratį.
Tam, kad būtų įdomiau ir linksmiau, aplink save subūriau bendraminčių būrį ir kuriu visiškai naują komandą, kurios pagrindas – minantys dviratį asmenys. Kol kas asmeniškai nežinau, koks bus manansis kelias, bet jau dabar galiu pasakyti, kad mes, kaip komanda šmėžuosimės LTT, gal kažkur plento varžybose ir pan. Tikiu, kad šis pusmetis sustatys viską į savas vėžes ir pavasarį aiškumo bus ženkliai daugiau. Na, o dabar lai prasideda (tęsiasi) treniruotės. Jos man suteikia daug džiaugsmo. Beje, jeigu norite jungtis, parašykite, papasakosiu daugiau apie naująją komandą.

You may also like