17
Bal
2017

Ištvermė #1

Tai itin plati tema, apie kurią mes galime kalbėti ir rašyti valandų valandas. Tačiau pradėkime nuo pradžių. Kad suprastume vieni kitus, mes turime apsibrėžti terminus ir juos suprasti vienodai.
Ištvermė ­– tai žmogaus atsparumas įvairiems vidiniams ir išoriniams veiksniams: deguonies trūkumui, karščiui, skausmui, didžiuliams emociniams dirgikliams, fiziniams krūviams ir kt.
Sportininkams aktualiausia yra didinti fizinio darbo ištvermę, t. y. kuo ilgiau aprūpinti raumenis energinėmis medžiagomis, kuriuose vyksta daug ir įvairių fizinių, cheminių ir kitų procesų. Jų visuma sudaro raumenų gebėjimą dirbti tam tikru intensyvumu. Sportuojantys žmonės siekia, kad šis intensyvumas būtų kuo didesnis ir truktu kaip įmanoma ilgiau. Tik suvokiant, kaip „dirba“ žmogaus organizmas, mes galime pasiekti aukštų rezultatų, šiuo atveju – gerinti ištvermę.
Skaitant mokslinius darbus, internetinius tinklaraščius ir pan., mes susiduriame su įvairia ištvermės klasifikacija. Įvairūs treneriai, specialistai naudoja savo terminus ir dažnu atveju moksliškai nepagrįstus. Atsiranda tokie terminai kaip ugdomoji ištvermė, greičio ištvermė, dinaminė ištvermė ir t.t. Žinoma, aš nenoriu pasakyti, kad jie nėra teisūs, o jų terminologija yra bloga. Tiesiog skaitant mokslinę literatūrą, treniravimo metodologiją, norisi suprasti, ką kiekvienu terminu autorius nori pasakyti.
Asmeniškai dažnai susiduriu su situacijomis, kai bendraujant su Lietuvos sporto mokslo specialistais, naudojame skirtingus terminus. Specifinės mokslinės literatūros apie treniravimo metodikas, fiziologiją, lietuvių kalba rasti sudėtinga, tad natūralu, kad žinių tenka semtis užsienio kalba. Tuomet dažnai kalbėdami apie tuos pačius dalykus netgi profesionalai naudoja skirtingus žodžius.
Grįžtant prie ištvermės temos, aš pritariu australų mokslininkui F. Pyke, kuris ištvermę klasifikuoja, atsižvelgdamas į tai, kokie energijos gamybos būdai vyrauja raumenyse. Profesorius J. Skernevičius ištvermės klasifikaciją pagal mechaninės energijos gamybą skirsto į:
· Anaerobinės alaktatinės energijos gamybos (10-15 sek.)
· Mišrios anaerobinės alaktatinės ir glikolitinės energijos gamybos (15-40 sek.)
· Anaerobinės glikolitinės energijos gamybos (50-120 sek.)
· Mišrios anaerobinės ir aerobinės energijos gamybos (2-8 min.)
· Maksimalaus deguonies naudojimo (10-30 min.)
· Aerobinės energijos gamybos iš angliavandenių (35-90 min.)
· Aerobinės energijos gamybos iš angliavandenių, riebalų ir baltymų (1.5 val. ir ilgiau)
· Specifinė kartotinio darbo ištvermė
Tik suprantant šiuos fiziologinius reiškinius, kurie vyksta mūsų organizme, o tiksliau – raumenyse, mes galime vystyti ištvermę, atsižvelgdami į savo organizmo specifiką bei pasirinktą sporto šaką, o kalbant apie bėgimą – distanciją. Ruošiantis maratonui mums nereikia dirbti darbo, kai ATP resintezė organizime vyksta iš KP be deguonies (skamba gerai, tiesa? ???? ), kaip ir ruošiantis sprintui nereikalingas darbas, kuomet energija gaunama iš anaerobinės gliukolizės ir anaerobinų reakcijų.
Žmogaus organizmas yra labai sudėtingas, o kiekvieno iš mūsų jis yra unikalus. Todėl net ir žinant pagrindines žaidimo taisykles, mes galime pridaryti daugybę klaidų. Žinant pagrindus, mes bent jau eisime teisinga linkme ir labiau tikėtina, kad pasieksime aukštesnių rezultatų nei dirbdami juodus darbus, sukurtus pagal pieno riebumą.
Mano požiūris į sportą tikrai nėra toks, kad nereikia dirbti daug ir sunkiai. Tiesiog noriu akcentuoti, kad reikia dirbti teisingai. Didelis darbas visuomet leis pasiekti aukštus rezultatus, bet tik protingas didelis darbas leis pasiekti maksimumą to, ką gali jūsų organizmas.
Mano patarimas daugumai būtų toks, kad prieš darydami vieną ar kitą darbą, pagalvokite, ką norite juo pasiekti, o jeigu dirbate su treneriu, pasidomėkite, ar jūs vienodai matote įdėto darbo ir norimo gauti rezultato grąžą.
Šiam kartui tiek apie ištvermę. Kitame savo įraše detaliau apžvelgsiu kiekvieną iš ištvermės klasifikacijų ir kokiais atvejais reikia vystyti kiekvieną iš jų.

1 Response