fbpx
Home Mano pasaulis / Mintys Įspūdingoji Indija

Įspūdingoji Indija

by Neko

     Po kelionės į Indiją sulaukiau nemažai klausimų. Na, bent jau man atrodo, kad nemažai. Tad šis įrašas – tarsi pokalbis su nematomais pašnekovais.

     Ar patiko Indija?

     Hm, mačiau jos tik labai mažą dalelę (tai antroji kelionė – pirmą kartą buvau 5 dienas, o dabar 9), kad galėčiau išreikšti tvirtą nuomonę. Tačiau mačiau pakankamai, kad susidaryčiau nuomonę, jog tai milžiniškų kontrastų šalis: skurdo ir turto, blizgesio ir purvo, ateities ir praeities dvelksmo. Kontrastus galėčiau vardinti ir vardinti, bet sugrįžkime prie klausimo, ar patiko. Keliauti įdomu, šalis nenuspėjama, bet vakariečiui, kuriam rūpi socialinė atskirtis ir nesibaigianti skurdo tema, tas įdomumas paženklintas susimąstymo kartėliu. Kaip yra sakęs Rolandas Kazlas, niekas taip stipriai nežemina žmogaus kaip skurdas.

     Ar nebaisu keliauti?

     Baimės jausmo nėra, bet kartais šiek tiek nejauku. Kai eini neapšviesta gatve tamsiu paros metu, dažnai kyla įvairių minčių. Tačiau Niujorke ar Los Andžele yra vietų, kur n kartų baisiau 🙂 Asmeniškai man būtų daug kartų baisiau pamatyti gyvatę – tikrai išsigąsčiau (ne itin draugauju su šiais gyvūnais). Baimės, kad apvogs, taip pat nejaučiau, nes manau, kad nuo tokių dalykų jokioje šalyje negali būti apsaugotas. Na, nebent kur Šveicarijoje ar Kalėdų senelio namuose Laplandijoje.

     Kas labiausiai nustebino?

      Mąstant filosofiškai – žmonės, tiksliau, jų elgesys tam tikrose situacijose, pvz., šlapinimasis viešose vietose kur papuola, spjaudymasis, gyvenimas gatvėje, nuolatiniai prašymai nusifotografuoti, kastos, lipimas vieni kitiems per galvas. Šia tema diskutavau su keletu asmenų, ir gimė labai įdomi mintis, kad indams reikėtų pasimokyti iš Vakarų pasaulio elgesio ir bendravimo manierų, jiems vienareikšmiškai trūksta žinių ir švietimo pačiais įvairiausiais klausimais, reikėtų ir tolerancijos pamokų. O štai Vakarams reikėtų pasisemti dvasingumo sampratos ir gebėjimo ugdyti vidinį pasaulį. Be abejo, dauguma problemų kyla dėl neraštingumo, skurdo ir švietimo trūkumo, situaciją apsunkina ir kastų sistema. Jeigu gimei tarnų šeimoje, tai tavo likimas jau nuspręstas. Žinoma, vakarietiško gyvenimo gūsiai po truputį keičia tam tikrus įsišaknijusius aspektus, bet apskritai kol kas vyrauja savitas supratimas apie žmogų ir jo kilmę bei statusą visuomenėje. Na, o kalbant apie žemiškąją pusę, nustebino eismas – beprotiškas chaosas, kuriame, berods, nėra jokių taisyklių. Kartais tikrai labai sunku suprasti, kokiais principais jie vadovaujasi vairuodami, nes šviesoforo signalus pastebi tikrai ne visi, pėsčiųjų perėjos – ne, tokio dalyko nėra, šaligatvis, jeigu toks yra (retu atveju), piko metu skirtas motociklams, garso signalas naudojamas nuolat, dėl rikšų, arba kitaip TUK TUKŲ, kurių ten daugybė, eismas netampa nei greitesnis, nei geresnis, na, ir žinoma, kelių ženklinimas (juostos, stop juostos, ištisinės linijos) – negalioja.
     Mane nustebino didybė ir prabanga, kuria spinduliuoja minaretai, miesto tvirtovės, mauzoliejai. Tai sunkiai nusakomo grožio paminklai, kartais statomi, atnaujinami, plečiami, rekonstruojami ištisus šimtmečius. Pavyzdžiui, Udaipūro miesto rūmai buvo statomi 400 metų. Nauji valdovai statydavo vis naujesnius, prabangesnius pastatus, taip plėsdami didybę ir prabangą iki begalybės.

     Keliaudamas po Indiją perskaičiau frazę, kuri skamba maždaug taip: skurdi indų tauta sukūrė didingą šalį.

     Kaip vertini indišką maistą?

     Seniau (dabar jau esu šiek tiek “susidraugavęs” su juo) nemėgau aštraus maisto, o Indijoje, patikėkite, jis deginantis. Turistinėse vietose galima pasirinkti aštrumo lygį, bet ir tai ne visuomet padeda. Tačiau, neatsižvelgiant į aštrumą,  drąsiai galiu teigti, kad indų maistas yra beprotiškai skanus (žinoma, dėl skonio nesiginčijama)! Statistikos duomenimis, 40 % šalies gyventojų yra vegetarai. Tai atėję iš gilios senovės, kai indai dėl tikėjimo nevalgydavo mėsos. Tačiau kolonizacija įnešė permainų ir dabartinėje virtuvėje galima įžvelgti Vakarų Europos elementų. Nors vietiniai indai teigia, kad dažniausiai renkasi augalinės kilmės patiekalus, kartais suvalgo ir mėsos patiekalų.

     Būdamas europietis ir valgydamas gerokai švelnesnį maistą, po kurio laiko pradedi norėti kažko paprastesnio, ne taip gausiai prieskoniais paskaninto maisto.

     Kokių patarimų galėtum duoti žmonėms, keliaujantiems į Indiją?

Nebijoti 🙂 Nusiteikti pamatyti daug skurdo ir neteisybės. Praktinis patarimas – naudotis “Uber” paslaugomis (apsimoka įsigyti indišką SIM kortelę). Mums tai gana pigu, o keliaujant sutaupoma laiko ir, žinoma, patogu. Be abejo, reikia išbandyti TUK TUKĄ! Visuomet rekomenduoju kelionėse pasigooglinti gerus restoranus. Galbūt kelionė praras šiek tiek žavesio, tačiau neteks nusivilti ir, kalbant apie maistą, pavyks išspausti maksimumą.

     Dar vienas būtinas dalykas – derėtis. Man tai nepatinka, bet… taip reikia. Taip kainos gali sumažėti nuo 300 rupijų iki 20 rupijų ir pan. (ypač jeigu keliaujate tuk tuku, perkate turguje). Žinoma, būtina turguje nusipirkti lauktuvių. Kaip ir daugumoje pasaulio šalių, ten verda tikrasis gyvenimas. Keliaujant Indijos šiaurėje, geros kavos rasti gana sunku, bet arbatos galima išgerti ant kiekvieno kampo!

     Dauguma žmonių sako, kad Delis ir Indija – du skirtingi pasauliai. Pritariu ir aš. Sostinėje yra daugybė įdomių vietų, bet tikroji ir įspūdingoji Indija yra ne ten.

     Taigi, tai senove dvelkiantis kraštas su daugybe europiečiui nesuprantamų papročių. Tačiau ši dalis turi magijos, kurią būtina patirti kiekvienam.

0 comment
0

You may also like