7
Rgs
2019

Benedict Wells „The end of loneliness “

      Jau knygos pavadinimas leidžia įtarti, jog kūrinyje bus liūdesio. Ar jo bus daug, neatskleidžia, bet palieka užuominą apie laimingos pabaigos galimybę. Bet ar taip gali būti?

      Žmogaus gyvenimas ir jo vingiai ne visuomet priklauso nuo asmenybės individualių pasirinkimų. Šį teiginį galima pritaikyti pagrindiniam kūrinio veikėjui. Jo tėvai žuvo autokatastrofoje, kai jis dar buvo mažas berniukas. Nuo tada liūdesys “perėmė” pagrindinio veikėjo rolę.

      Tai kūrinys apie virtinę įvykių, nutikusių vienam žmogui. Išduosiu paslaptį – dauguma jų yra tamsios spalvos ir palikę gilius randus herojaus viduje. Tačiau skaitant knygą mane kažkodėl persmelkdavo ramybės ir slogumo jausmas. Taip, tai šiek tiek dviprasmiška ir nesuderinama, tačiau kūrinys tikrai banguojantis. Čia ne vien liūdesys. Nes papildomų emocijų dar suteikia mūsų pačių, skaitančiųjų būsena, padedanti sukurti tam tikrus jausmų derinius.

      Tad sunku pasakyti, ar toks ir buvo autoriaus užmanymas, ar tai visgi individualūs skaitytojo jausmai, sustiprėję, tiksliau pasakius, išryškėję, skaitant šį kūrinį. Abiem atvejais, autoriui – valio!
Tik rašydamas šią trumpą kūrinio apžvalgą suvokiau, kad kūrinys yra įtraukiantis ne vien dėl stipraus emocinio turinio, bet dėl pamąstymų, paslėptų tarp eilučių: vyro, netekusio tėvų santykis su savo vaikais. Ar tai palieka randus visam gyvenimui, ar tai išgydoma, pačiam susilaukus vaikų. Taktiškai neatskleisiu autoriaus minčių šiuo pamąstymu, nes nenoriu sugadinti skaitymo malonumo.

      Taigi, ši knyga, nors ir dvelkia slogumu, bet aš rekomenduoju paskaityti ją visiems gyvenimiškos dramos mėgėjams.