12
Rgp
2019

Bėgimas ir rašymas: kas tarp jų bendro?

Šiandien gimė mintis, kad bėgimą galima būtų palyginti su rašymu. Mano akimis žiūrint šie du laiko valgytojai turi daugybę panašumų. Ir vos kelis skirtumus. Man lengva apie tai kalbėti, nes jie abu yra mano gyvenime. Tik vienas jų – ilgiau, o kitas įsitaisė ne taip ir seniai.  Ir čia jau vertintojų skonio ir požiūrio reikalas, ar pastarasis galėtų varžytis su bėgimu. Žinau tiek – veža mane abu.

Pradėkime nuo to, jog jie abu gali arba patikti, arba nepatinki. Bent aš nesu sutikęs tokių žmonių, kurie dvejotų, negalėtų apsispręsti. Juk nebūna taip: „man kartais truputi patinka, o kartais labai užknisa”. Šią nuostatą, žinoma, gali paveikti nuovargis. Bet jis paprastai būna laikinas ir esmės nekeičia. Ir žinoma, kiekviena taisyklė turi išimčių.  

Simpatijos ir antipatijos bėgimui bei rašymui atsiradimas dažniausiai siekia mokyklos laikus. Atleiskite, mielieji pedagogai, nenoriu jūsų įžeisti, bet taip jau yra. Pažįstu nemažai žmonių, kurie nemėgsta bėgimo ir teigia, kad bėgimas yra ne jiems, nes ryškiai pamena, kaip dar mokykloje turėdavo save prievartauti bėgdami 2-3 kilometrus ne itin geros kokybės stadione vien dėl 10 -tuko (kiti – dėl penketuko) ar bent jau teigiamo pažymio. Jie pamena tą agoniją, kuri degino plaučius ir rėžė šoną lyg surūdijęs peilis. Ir tie, kuriems sadomazochizmas ne prie širdies, neabejodami tada spjovė ant bėgimo. 

Rašymas turi labai panašią prigimtį. Per lietuvių kalbos pamokas reikėdavo rašyti pagal taisykles. Tad atrodydavo, jų daugiau nei gali tilpti į galvą. O improvizacijai visai nebūdavo palikta vietos. Iki šiol prisimenu mokytojų žodžius, kurie taip pat skausmingai rėždavo kaip kitiems tas minėtas peilis: „Sėskis – keturi, nes tavo stilius pernelyg buitinis. Sėskis – penki, nes per daug gramatikos ir skyrybos klaidų privėlei. Tu esi beraštis, nes tokių žodžių vartojimas nėra taisyklingas. Pagaliau tavo interpretacija, ką galvoja dėdė, kuris parašė romaną prieš kelis šimtus metų, yra neteisinga. Nes jis galvojo taip, ir niekaip kitaip. Sėskis – du.“ Taigi patys pagalvokite, kaip tokie „padrąsinimai“ ir kūrybinės laisvės apribojimai veikia? Ogi ją žudo. Taip, taisyklės yra taisyklės, bet už kūrybingumo naikinimą atleisti negaliu. Man tai prilygta asmenybės naikinimui.  

Bėgimas ir rašymas yra panašūs tuo, kad mums dar neįvaldžius nei vieno iš jų, liepiama daryti tik teisingai ir vertinama balais. Tai, mano nuomone, gali privesti ir prie patyčių. Bet čia jau galima leistis į dar platesnę temą, kad kūrybos ir sporto mokymosi pradžioje vertinti nereikėtų. Tokia yra mano nuomonė, apie kurią kitąkart.

O dabar dėliosiu mintis toliau. Dar šios dvi sferos panašios tuo, kad vieni yra profesionalai, kiti – mėgėjai. Ir čia vėl gali prasidėti žaidimas, virstantis į amžiną diskusiją: kas yra rašymo profesionalas? Ar tai priklauso nuo pajamų, gautų iš knygų leidybos ar straipsnių rašymo? O gal tai priklauso nuo prizinių vietų čempionatuose? Kiekvienas tai galime apibrėžti savaip ir iš dalies visi būsime teisūs. 

Šie du pasauliai panašūs tuo, kad norint pasiekti profesionalo lygį reikia įdėti daug darbo. Žinoma, talentas ar bent polinkis irgi būtinas. Tik šių dviejų serumų mišinys gali duoti olimpinius medalius ar Gonkūrų premiją. Be jokios abejonės visuomet bus sukčiaujančių: vieni valgys metaną pusryčiams arba gyvens ant epo, kiti savo ruoštu save pripildys narkotinėmis medžiagomis, alkoholiu bei bendraus su materialistėmis. 

Pagaliau rezultatas šiose abiejose srityse priklauso nuo to, kiek įdėsime laiko, darbo bei širdies. Gal dar galėčiau palyginti traumas ir įkvėpimą, bet vėl bijau nuklysti į naujus filosofinius pamąstymus, ar rašymui tikrai reikia įkvėpimo… O būna, kad ir traumuoti atletai neatsisako bėgimo. Tai gal tiesiog pabaigsiu tuo, kad mano gyvenime bėgimas ir rašymas įsitenka viename takelyje.