Jeigu prie ko ir pripratau gyvendamas šalia vandenyno, tai prie nuolatinio vėjo. Iš pradžių dar kreipdavau dėmesį į jo pūtimą, o dabar .. hmm.. tai neturi kažkokio reikšmingo skirtumo. Lai pučia jis 25, 30 ar 35 km/h greičiu. Na, tik kai užpučia 40-45 km/h į lauką su dviračiu nelendu. Nesijaučiu saugiai esant tokioms oro sąlygoms. Žinoma, bėgti kai tokie škvaliukai užpučia irgi nėra lengva užduotis. Na, bet gyventi šiltnamio sąlygomis būtų neįdomu.
Neko
Pirmoji toptelėjusi mintis – lietuvių kalboje neturime normalaus atitikmens angliškam žodžiui „cycling„. Sakykime, žodžiui „running” mes naudojame „bėgimas„. Tai patrauklus žodis ausiai. Beto jis yra informatyvus. Jeigu mes norime susirasti įdomios informacijos apie šį sportą, mes į „google’ą” įrašę „running” arba „bėgimas” gauname tai, ko ieškojome. Tačiau su „cycling” yra bėdos (mano ir tik mano nuomone). Šiam žodžiui galime naudoti vertinius: „dviračių sportas„, „minimas„, arba „važiavimus dviračiu„.
Pažadas yra pažadas (nebent esate Shitybee, kurie žadėjo saugoti asmeninius duomenis), tad pasipasakosiu šiek tiek apie savo sportų savaitėlę. Mano planas vasariui ir kovui – „rinkti” apimtį, neužmirštant aštrumo, kuris buvo žiauriai apleistas. Labai labai apleistas. Na, maždaug kaip tas senas kilimas, gulintis padvale (o jūs ar naudojate šį žodį?) ir laukiantis savo kelionės į kaimą (kokius 5 metus padvale pagulėję daiktai padvale, galiausiai keliauja į sodybą).
Penkios savaitės Portugalijoje pralėkė beprotiškai greitai. Jeigu laikyčiausi pirminio plano, tai jau tektų krautis daiktus ir keliauti namo, bet.. bet dar kurį laiką pasitrinsiu čia. Kovidinis gyvenimas yra nenuspėjamas, nors geriau pasukus galvą, galima tarstelti, kad joks normalus gyvenimas joks neturėtų būti. Jeigu jūsų kasdienybėje dauguma dalykų pilasi it iš vadovėlio, man jūsų gaila. Gyvenimas turi būti audringas it Magelanui, keliaujant aplink pasaulį (tikiuosi, kad „pagavote” bajerį). Jis privalo būti toks pats nenuspėjamas it persimonas – juk niekada nežinai sutrauks burną ar ne (nebent aš nemoku). Gyvenimas privalo daužyti, talžyti ir mestelti vis naujų iššūkių į duobėtą, it portugališki keliai, kelionę, kad mes tobulėtume ir jaustume, kad ne veltui egzistuojame. Kitu atveju, tai ne gyvenimas, o džumanji audra uždaryta kartu su vėžliuku trilitrainyje.
Nesitikėjau, kad ateis laikai, kuomet per mėnesį perskaitysiu tik dvi knygas, bet žinot, kokie laikai, toks ir skaitymo tempas. Žinoma, reikia suprasti, kad Thomo Mann’o „Daktaras Faustas” nėra lengvas skaitalas. Tai kūrinys reikalaujantis žvitraus proto, susikaupimo ir tinkamos nuotaikos. Kitu atveju, kūrinio dvasia taip ir liks gyventi knygoje, o viskas, ką sugebės pasiimti skaitovas – žodžiai. Tik nesupraskite manęs klaidingai, T. Mann’o literatūra nors ir yra sudėtinga, bet ji – būtina kiekvienam save gerbiančiam literatūros puoselėtujui. Sakykite, o jūs, ar esate tokie?
Tėra tik trys atvejai, kuomet asmuo (pabrėžiu, ne asmenybė. Asmuo ir asmenybė – du skirtingi dalykai) tarsteli frazę – akys yra sielos veidrodis. Pirmasis, jis smagiai nučiuožęs poetas arba romantizmui prijaučianti persona (nebūtinai naktinė). Kaip tinkamus pavyzdžius galiu pagriebti Lord Byron, Stendalį, M. Lermontovą (prašau, tik nesakykite, kad jų nežinote!). Na, gerai, kad būtų aiškiau, duodu daug artimesnį pavyzdį – Adomas Mickevičius (dar galima išgirsti žmones čiulbant, Adam Mickėwič ar kažkaip pan.)
Susimąsčiau, o gal jau būtų pats laikas grįžti į doros kelią ir pradėti treniruotis nuosekliai. Šios išganingosios mintys vemtelėjo mano galvoje, kuomet supratau, kad pralėkė net 8 mėnesiai be tikslingo sporto. Žinoma, viskam yra savo priežastys.