fbpx
Home Mano pasaulis / Mintys Ar kūno kultūra šliaužioja dugne?

Ar kūno kultūra šliaužioja dugne?

by Neko
Kūno kultūra

       Apie švietimo reformą diskutuojama daug, juk vienu ar kitu kampu visi yra prisilietę prie jos. Kai kas šiuo metu mokosi arba yra ką tik baigę mokyklą. Ten dabar pėdina atžalos (nors tikriausiai važiuoja) dalies ėjusiųjų, o arčiausiai švietimo šaknų – mokytojai ir “tetos/dėdės”, kurie būtent ir sprendžia sistemos klausimus.

       Šiandien noriu padiskutuoti apie kūno kultūros pamokas, nes man ši tema yra opi pirmiausia dėl to, kad esu sportininkas, dabar pats padedu treniruotis jaunajai kartai ir antra, po velniais, man rūpi kas su mūsų šalimi bus rytoj. Noriu, kad būtų geriau nei vakar. Galima užsimerkti ir gyventi savo individualistinį gyvenimą, bet tai nekeičia fakto, kad esame dalimi visumos.

        Apie savo sąlyčio taškus su mokykla esu rašęs anksčiau. Man toje įstaigoje ne itin patiko, nors drąsiai sakau, kad dalis mokytojų buvo šaunūs ir aš esu jiems dėkingas už suteiktas žinias. Na, o neigiami prisiminimai susiformavo tuomet, kai dalis žmonių apie mano gabumus spręsdavo iš anksto man klijuodami etiketę – „sportininkas“. Bet palikime tai ramybėje. Bent jau kol kas.

       KEISTA, bet kūno kultūros pamokos (mes sakydavome: fizinis) man taip pat nepatiko. Būdavo smagu gal tik 5-9 klasėse ir tik tuomet, kai žaisdavome krepšinį, kuris užimdavo 95% viso laiko. Būnant vyresnėse klasėse gavau privilegiją nelankyti šių pamokų, nes paskendau lengvojoje atletikoje.

       Rašant šį tekstą rutuliojasi mintis, žiūrinti iš mano ir klasės draugų perspektyvos, kūno kultūros pamokos būdavo apie nieką: žaidi krepšinį, darai neparuoštus kitų pamokų namų darbus, sėdi ant suolo arba atsiskaitinėji. Graudžiai juokinga – tos 45 min. du kartus per savaitę buvo laiko švaistymas. Mūsų nieko neišmokė apie fizinį aktyvumą, apie sportą ar dar bala žino ką. Na, pasisekė tik klasės draugui, kuris ištisus metus su kūno kultūros mokytoju remontavo automobilį.

       Atskira tema – atsiskaitymai. Gražiame protokole yra nurodyta, už ką kokiais pažymiais mokytojas turi vertinti mokinių pasiekimus: atsilenkimų skaičius, prisitraukimai (..) ir pagaliau visų siaubias – pavasario/rudens bėgimas. Nežinau, ar kam rūpėjo, kad beveik visi buvo nepasiruošę. Mano suvokimu, kūno kultūros tikslas turėtų būti vaikų fizinės būklės gerinimas ir edukacija šiais klausimais, o ne asimiliacija į Vonneguto skerdyklą. Jeigu pirmoje klasėje pradedi mokytis ABC ir skaičiuoti, tuomet pabaigęs mokyklą teoriškai jau turėtum žinoti, kas įvyko 1410 metais ir sugebėtum ištraukti šaknį iš 25.. tai kodėl (kalbu apie savo patirtį) to nebuvo su kūno kultūra?

      Atsakymas. Nes protokole buvo parašyta tik tai kaip ir pagal ką vertinti. Sistemos pagrindas – pažymių rašymas. Tuo metu ryšys su vaikais NIEKAM NERŪPĖJO.

       Klausimas, ar rūpi dabar? Galbūt baltuose lapuose yra gražiai suformuoti tikslai bei kuriamas gražus naratyvas, bet kuomet pažiūri tiesai į akis – karalius vis dar nuogas.

      Dalis žmonių gali mane užsipulti, sakydami, kad yra gerų kūno kultūros mokytojų, kurie galbūt eina prieš sistemą ir jų pamokos yra super. Tuomet aš esu laimingas už juos ir jų mokinius. BET aš bendrauju su vaikais bei jų tėveliais ir susidarau nuomonę, kad kūno kultūra stagnuoja tame pačiame arba panašiame dugne kaip ir mano laikais (oh, pasakiau kaip Smetonos amžininkas). Netikite? Pakalbėkite su vaikais, bet draugiškai, neteisdami jų ir neaiškindami apie gyvenimo tiesas. Jie jums papasakos, kad tai pats tinkamiausias laikas namų darbams atlikti. Tik jaunesnieji – laimingi, nes gali dūkti į valias. Jei nenorite kalbėtis, užmeskite akį į vaikų fizinio pasirengimo lygį – iškalbinga statistika. Kurk Lietuvai atliko tyrimą ir gražiai viską sudėliojo į vietas. Per dešimtmetį (2004-2014) vaikų laikysa pablogėjo daugiau nei 15%. Net ketvirtadalis jaunuolių nuo 11 iki 15 metų skundžiasi sveikatos sutrikimais, o merginų (15 metų) – kas antra. Jeigu tai ne fizinio aktyvumo dugno pasekmė, tai kas tuomet? PSO (Pasaulinė sveikatos organizacija) savo išvadose teigia, kad Lietuvos vaikų sveikata yra prastesnė už ES vidurkį. Hmmz, kodėl manęs tai nestebina?

      Žinote, aš kūno kultūros net neįvardinčiau kaip pamokos, kurios tikslas – fizinė veikla. Tai gyvenimo būdo bei mąstymo formavimas. Ši pamoka neturi ugdyti Aleknų ar Jasikevičių (palikime tai treneriams), jos tikslas turėtų būti ugdyti sveiką visuomenę. Aš sutinku, kad tai sudėtinga, bet privalu žengti pirmyn, o ne myžčioti į klešnes garsiai rėkaujant (stiprų lozungą brūkštelėjau). Vaikams nuo pat mažų dienų reikia pasakoti apie sveiką gyvenimo būdą bei sporto naudą. Reiktų uždegti jų norą būti fiziškai aktyviems. Labai geras pavyzdys, kuomet mokyklose mokiniai yra mokomi apie rūšiavimą, o grįžę namo jie duoda tėvams velnių, kad pastarieji nerūšiuoja. Kūno kultūros pamokos, mano nuomone, turi formuoti mąstymą, stiprinti besiformuojančius kūnus ir ugdyti sveiką visuomenę. Na, nebent šalies tikslas ugdyti ligonius, kurie neš pelną gydymo įstaigoms.

0 comment
3

You may also like