17
Rgp
2019

Apie naujausią madą naikinti.

Drabužių pramonė prisideda prie planetos naikinimo. Prisipažinsiu, iš pradžių galvojau, kad šis teiginys per stiprus. Tad nusprendžiau pasidomėti procesu, kuris duoda be išimties visiems reikalingą rezultatą – rūbus. Atrodytų, kas čia blogo: vieni augina šilką, medvilnę, liną, kanapes, iš kurių vėliau yra siuvami drabužiai. Kiti piešia eskizus kaip rūbai gali atrodyti. Tuomet sprendžiama, kokios spalvos, kokios medžiagos bus madingos vieną ar kitą sezoną. Po to – imasi darbo siuvėjai, kurie siuva rūbus. Viskas paprasta, nuoseklu, naudinga, gražu…

Pagaliau esame mes, kurie pagal savo galimybes, poreikius bei pomėgius perkame rūbus. Vieni daugiau, kiti mažiau, vieni brangesnius, kiti pigesnius. Kai kas mėgsta ir gali sau leisti prabangių prekinių ženklų prekes, o kiti perka padėvėtus daiktus. Lyg ir viskas toliau gražu ir paprasta. Žinoma, dar yra perpardavimas, marketingas, logistika ir kiti dalykai. Dar prisideda kažkiek beprotybės dėl mados ir socialinių tinklų įtakos.
Visos grandys, kurios kartais būna vienose arba kartais keliose rankose, nori gyventi kaip įmanoma geriau. Tame nieko blogo nėra iki tol, kol tai netampa apsėdimu užkalti kaip įmanoma daugiau pinigų be jokių vertybių. Tai ima griauti visa, kas tvaru. Pagaliau imama nepaisyti atsiriboti jokių moralės principų. Ir tai galioja ne tik milžiniškų įmonių akcininkams, kuriems reikia tik didelio pliuso metų gale. Tai galioja visoms grandims, kurios dėl pačių įvairiausių priežasčių daro tai, kad tik kuo geriau atliktų savo darbą. Kol pagaliau kiekvienoje grandyje spaudžiantis pelno troškulys užsuka visą mechanizmą. Jis tampa nevaldomu!

Kartais žmonių noras iš kuo mažiau išspausti, kuo daugiau gali kainuoti brangiai gamtos tausojimo sąskaita. Pavyzdžiui, vietoj to, kad ūkininkai augintų organinę medvilnę, kuriai reikia daug mažiau vandens, bet kuri kainuoja daugiau ir reikalauja papildomo darbo bei laiko, yra auginama medvilnė “ant chemijos”. Ji nuodija žmones. Bet ar tai kam nors rūpi? Ne, nes procesas nebegali sustoti. Svarbu, kad pigiau, daugiau ir greičiau. Vietoje to, kad būtų tausojamas gėlas vanduo, jis yra eikvojamas, nes taip yra efektyviau, juk tokių būdų daugiau centų byra į kišenes.

Į procesą ne savo noru, o neturėdami kitos išeities išgyventi, yra įtraukiami žmonės iš trečiųjų šalių. Tragiškomis sąlygomis laukuose po 16 valandų plušantys darbuotojai tampa neišvengiama efektyvumo kaina. Tokia pati situacija yra ir su siuvėjais ir su kitais darbuotojais. Tai ta grandis, “ant kurios taupoma”, nes kam mokėti daugiau, jeigu galima mokėti tiek, kad žmogus tik egzistuotų. Žinoma, būtų galima mokėti daugiau, bet tuomet dingsta efektyvumas, tai reiškia, kad kažkas prarastų keletą nulių sąskaitose. Iš kitos pusės, o kam jiems mokėti daugiau, juk jiems ir taip gerai, o jeigu uždirbtų daugiau, tai vis viena neturėtų kam ir kaip išleisti. Juk jie ir taip gyvena neturtingose šalyse. Taigi, visi laimingi. Vieni dėl milijonų, kiti – kad turi darbą. Ir tada nebesureikšminama, kad kartais sugriūna viena kita gamykla su tūkstančių darbininkų. Žuvusieji dėl esą kilnaus tikslo – efektyvaus darbo – tampa tiesiog išnykusiais skaičiais lentelėse.

Esu kategoriškas, jaučiu pyktį dėl neteisybės, liūdžiu ir gali atrodyti, kad mano ironija tik juodos spalvos. Bet būtent tokia yra dabar madingai vadinama drabužių pramonės dalis – „fast fashion“. Apie tai yra šis tekstas.
Žinoma, čia tinka ir nuvalkiota frazė: kokia paklausa, tokia ir pasiūla. Milžiniškos bendrovės tarsi drakonai nori maisto, o mes juos maitiname savo pinigais. Bet kaip gali nepasiduoti provokacijai: 3 už 2 dviejų kainą. Dar svarbiau, kad tai būtų madinga, nes Vokiečių gatvėje gi būtina atrodyti pribloškiančiai. Žinoma, būtina pasigirti feisbuke, kad spinta pilna rūbų, o apsirengti nėra kuo.

Užburtas ratas. Vieni nori kuo daugiau, pigiau, įdomiau, o kiti nori tuo pasinaudoti ir pralobti. Tokia visiškai „win win“ situacija. Ir nesustoja tas procesas, kurio metu veltui naudojami resursai, prievartaujama planeta, išnaudojami žmonės. O ar tai kam nors rūpi? „Juk aš tik maža molekulė šiame procese. Ką aš galiu pakeisti?“, – dažnas vartotojas pasakys.

Visa laimė, kad randasi ir šviesos žiburių – žmonių, įmonių, judėjimų, kurie ima kurti draugiškus planetai verslus. Taigi šiuo tekstu noriu vieniems užlipti ant sąžinės, kitiems – priminti, kad dažniau susimąstytume, tretiems padėkoti, kad rūpinatės tvarumu bei ekologija. Ir naiviai tikiuosi, kad tai netrukus bus savaime suprantama gyvenimo dalimi. Būkite sveiki ir laimingi!