Home Apie ištvermės sportą Apie bėgimą ir filosofiją (stuburą)

Apie bėgimą ir filosofiją (stuburą)

by Neko
NEKO Runners bėgikai

      Laikausi nuomonės, kad kiekvienas (deja, bet taip nėra) žmogus privalo turėti savąjį stuburą. Tai gyvenimiškoji filosofija, kuri žmogų paverčia asmenybe, suteikdama jam polėkį tikslingai egzistuoti. Nesvarbu ar kalbėčiau apie asmenybines žmogaus šeimos vertybes ar kasdienį darbą, savojo „aš“ turėjimas ir puoselėjimas yra tvirtas pamatas ant kurio statomas trapusis gyvenimas. Dirbdamas treneriu aš turiu gan tvirtą požiūrį, kuris be jokios abejonės, kinta nuo įgytų žinių ir/ar patirties, aplinkos ir aplinkinių žmonių įtakos, bet ta šerdis (stuburas), ji pastovi.

      Dirbant su žmonėmis man svarbu – apibusis pasitikėjimas. Tai savybė leidžianti ir kartu įpareigojanti puoselėti abipusį ryšį, siekiant bendrų tikslų. Sporte dažniausia tai yra asmeninių tikslų siekimas. Tik jausdamas, kad žmogus manimi pasitiki, aš galiu būti ramus, kad planas bus vykdomas 100%, o visi neaiškumai bus sprendžiami dialogu formatu.

       Be pasitikėjimo, svarbus veiksnys ir tikėjimas. Nors šių žodžių šaknis yra ta pati, bet reikšmė – skirtinga. Sportininkas gali pasitikėti treneriu, bet jeigu varžybų dieną, o kartais ir sunkios treniruotės metu nebus tikėjimo savimi, abejonės padarys savąjį juodąjį darbą. Tikėjimo trūkumą, iš dalies, galėčiau priskirti negatyvioms emocijoms ar mintims, kurios mažina atleto performance’ą (nesugalvojau tinkamo lietuviško žodžio). Apie tai rašoma knygoje „Endure: Mind, Body, and the Curiously Elastic Limits of Human Performance“. Tikėjimas yra būtina sąlyga, siekiant aukštų rezultatų. Lygiai taip pat kaip yra reikalinga ir vidinė ugnelė, be kurios varžybose nebus pasiektas maksimumas. Žmogus gali būti pačios geriausios formos, bet užsidegimo nebuvimas varžybose neleis išnaudoti savo maksimalaus potencialo.

      Galimai šiek tie nukrypau į šoną, bet nenorėjau palikti nepaliestos tikėjimo temos, apie kurią būtų galima kalbėti daugiau ir plačiau. Toliau dėliojant mintis apie „stuburą“ reiktų išskirti žodį sveikata. Mano pasaulyje sportas privalo būti sveikatos šaltiniu. Be jokios abejonės, sportas yra padidintos rizikos veikla, kurios metu skausmų ar traumų išvengti yra gan sunku, bet tai neturi būti nuolatiniai padariniai. Traumos pradeda piltis dėl daugybės priežasčių: nemokėjimas sudėtioti tinkamai krūvio (sunkių ir lengvų treniruočių balanso), per mažai skiriamo dėmesio bendram fiziniui, tempimo pratimų nedarymo, technikos niuansų, poilsio trūkumo, netinkamos avalynės ar individualių žmogaus savybių. Žinoma, dažniausiai būna keletos priežasčių miksas.

      Kalbant apie sveikatą ir traumas, aš esu itin griežtas. Mano prioritetas numeris vienas – traumų nebuvimas, kalbu apie NEKO Runners ir online besitreniruojančius asmeninis. Aš griežtai reikalauju daryti tempimo pratimus po kiekvieno bėgimo. Nuolatos kalbu apie bendro fizinio naudą, siekiant užkirsti kelią traumos. Tai taip pat stiprina žmogų ir suteikia galimybė bėgti grečiau. Aš ne tik kalbu, bet kartą per savaitę mes (NEKO Runners) turime ir bendro fizinio treniruotę, kurios metu darome ne pačius įdomiausiaus, bet naudingus pratimus. Daug dėmesio skiriu pratimų kokybei, nes jeigu pratimai daromi ne itin taisyklingai ar atsainiai, tai iš jų naudos panašiai, kaip iš medaus, laižomo per stiklainį. Žinoma, negalėčiau visko aprėpti vienas, tad džiaugiuosi, kad šalia manęs yra super kompetetingu žmonių. Klausiu patarimų, ieškau naujų įžvalgų, bendraudamas su Jonu Žakaičiu, Rasa Batulevičiute, Povilu Rakštiku, Tomu Stasioniu.

      Dirbdamas su žmonėmis aš esu 100% atsakingas už jų sportinės veiklos (bėgimo) savaitę. Aš nurodau, kada ir kiek km bėgti, kokiu pace, pulsu ir pan. Pasikartosiu, kad tinkamai sudėliotas krūvis leidžia ne tik tobulėti, bet ir padeda išvengti traumų. Nuoseklus darbas ilgalaikėje perspektyvoje duoda rezultatų. Aš nepradedu dirbti su žmonėmis, kurie nori rezultato čia ir dabar. Tai kertasi su mano vizija. Galbūt nuskambėsiu pagirūniškai, bet esu labai laimingas, kad klube (NEKO Runners) traumos yra itin retas reiškinys, nekalbu apie kartais išlendančius skausmus, o asmeniniai žmonių rezultatai gerėja kasmet.

       Dar vienas niuansas, kuris mano nuomone yra svarbus, individualizmas. Kiekvienas mano atletas turi individualų savaitinį planą. Treniruotes žmonės daro tik tas, kurias mano nuomone jiems daryti reikia. Natūralu, kad vieniems reikia daugiau kilometrų, kitiems daugiau ištvermės darbų ar greičio. Bet be jokios abejonės, pamatas yra širdies, kvėpavimo ir raumenų sistemas stiprinantys darbai. Tam, kad krūvis būtų optimalus, su kiekvienu yra aptariami jų norai ir galimybės ir tik tuomet dėliojami darbai. Tai, kas tinka visiems, netinka niekam. Tai vienas iš mano moto.

      Stuburas gyvenime yra velniškai reikalingas dalykas. Dirbti be aistros ir/ar be vizijos, mano akimis, būtų laiko švaistymas, nebent žmogų „veža“ šnarantys popieriukai ar savo ego realizavimas (bet ne apie tai dabar).

     Bėgikas turi bėgti su aistra širdyje ir ugnimi akyse, o treneris nuolatos bus šalia.

 

 

You may also like