8
Geg
2017

Savaitgalis fjordų krašte

Kaip ir daugelis šiuolaikinių žmonių, mėgstu keliauti. Kelionių guru nepretenduoju tapti ir nesijaučiu aplankęs daug plataus pasaulio, bet šiokį tokį kelionių bagažą turiu. Šiame įraše noriu pasidalinti įspūdžiais ir patirtimi iš paskutinės savaitgalio kelionės į Norvegiją.
Kaunas–Olesiundas (Ålesund)–Kaunas – taip atrodė trijų dienų kelionės planas. Skrydis iš Kauno iki Norvegijos miesto neilgas, tik keletas valandų. Vis dėlto pigių skrydžių oro linijų bendrovių lėktuvai nėra pritaikyti patogiems skrydžiams ir jeigu save priskiriate prie nors truputį aukštesnių ar stambesnių žmonių (savęs nepriskiriu nė prie vienos iš šių kategorijų), tuomet kelionė tampa tik dar „įdomesnė“. Bet dabar ne apie tai, nes… vos tik pro lėktuvo langą, o tiksliau – jo kraštelį, pamatai snieguotas kalnų viršūnes ir pajunti, kad lėktuvas ima ruoštis nusileidimui – visi nepatogumai virsta troškimų: „greičiau greičiau, noriu išlipti“. Manau, keliaujantys žmonės gerai žino šį jausmą.
Kelionė nuo oro uosto iki miesto centro trunka apie 20 minučių, autobusas naujas, patogus, o vairuotas itin paslaugus, garsiai kalbantis, daug besišypsantis ir patarimus dalinantis lietuvis ???? Iš tiesų akimirką net suglumome, nes pirmi išgirsti žodžiai buvo: „Sveiki, tai kur keliaujate?“
Pirmas patarimas: bilietą įsigykite pirmyn ir atgal autobuse, taip pigiau (banko kortelėmis atsiskaityti taip pat galima).
Dauguma Olesiundo viešbučių yra įsikūrę miesto centre, tad nuo stotelės tereikia paeiti vos kelias minutes. Miestas iš tiesų mažytis, visas veiksmas vyksta kilometro spinduliu, toliau – gyvenamųjų namų kvartalai, gamyklos, sandėliai ir pan. Užbėgant įvykiams už akių antras patarimas: imkite viešbutį su pusryčiais. Taip sutaupysite pinigų, nes gyventi žmonių nuomojamuose butuose ar namuose šiek tiek pigiau, bet, atsižvelgiant į Norvegijos maisto kainas parduotuvėse, pačiam gamintis yra brangiau ir OMG kiek daug ir kiek skanaus maisto viešbutyje patiekiama ant švediško stalo. Neslėpsiu, pusryčių laukdavau su nekantrumu ????
Daug įvairios veiklos Olesiundas pasiūlyti negali, tačiau visai šalia miesto yra keletas pėsčiųjų žygių (hiking) trasų, vaizdai nuo ten atsiveria tokie, kad žodžiais juos aprašyti būtų sunku. Kadangi man tai buvo pirmoji kelionė į šį šiaurės kraštą, aš fotografavau ir filmavau viską ir iš visų kampų. Nusprendėme įsiamžinti ir šokdami į orą. Turint fotoaparatą ar telefoną su laikmačiu, tai padaryti nesunku, bet mums į pagalbą atskubėjo turistas iš Kinijos. Jis pats pasisiūlė padaryti mūsų nuotrauką: mes šokinėjame, jis skaičiuoja four, two, jump (ne visada supratome, kurį skaičių išgirdus pašokti) ir fotografuoja, liepia kartoti kelis kartus, suprask, geros nuotraukos dar nėra. Fotografų pajėgas sustiprina jo žmona, tuomet ji sako, kada mums šokti, vyrui – kada fotografuoti. Pramoga ir mums, ir jiems. Rezultatas: turime vieną tikrai gerai pavykusią nuotrauką ???? Grįždami matėme, kaip uoliai vykdydami fotografo nurodymus šokdami į orą fotografuojasi jau ir kiti kinų draugai (jei šuoliai į orą pakeis jų jau įvaldytą peace – gal žinot, kur kreiptis dėl patento? ????).
Dar viena pramoga, į kurią iš pradžių žiūrėjau gan skeptiškai (juk ne aš ją sugalvojau ) – važinėjimas dviračiais. Tačiau, prisipažinsiu, tai iš tiesų absoliučiai nerealu. Kupini ryžto, pradedame minti greitkeliu tarp zujančių automobilių, tačiau po 6 km apninka abejonė, ar iš tiesų taip turėtų atrodyti dviračių takas. Išstudijavę žemėlapį suprantame, kad nuostabus ir ramus kelias, kurio ieškome, driekiasi lygiagrečiai – vos už 100 m. Tenka grįžti ir pradėti iš naujo.
Šįkart jau važiuojame su vaizdu į jūrą: tolumoje blizga snieguotos viršūnės ir ežero vanduo, mėgaujamės gamtos garsais ir šiltais saulės spinduliais. Sustojame kada norime ir kur norime (patogiau nei automobiliu ar juo labiau autobusu). Tiesa, įrengtų poilsiaviečių nėra, tad beieškant gražios vietos priešpiečiams arčiau ežero tenka atsargiai sliūkinti palei tvoras tarp norvegų namų. Rezultatas – 50 km įkalnėmis ir nuokalnėmis. Trečias patarimas: žygis pėsčiomis ir dviračiai būtini norint pajusti šio krašto dvasią.
Dar malonu, kad nėra erzinančio pardavėjų kišimosi ir nuolatinio siūlymo pirkti įvairiausius suvenyrus, rankšluosčius, kremus, akinius ir kitus jums tikrai nereikalingus daiktus. Čia rasite vos keletą suvenyrų parduotuvių, o jose tikrai smagių lauktuvių. Ketvirtas patarimas: nusipirktus suvenyrus iš parduotuvės reikėtų pasiimti. Savuosius saugiai palikau pardavėjui. Matyt, ženklas, kad grįšiu.
Olesiundas taip pat turi įspūdingą apžvalgos aikštelę, į kurią palydėti saulės ateina, matyt, jei ne visi, tai tikrai daugelis miesto svečių. Per kelias minutes turistai spėja fotoaparatais suspragsėti šimtus kartų. Nusprendžiame neatsilikti saulėlydžio įamžinimo varžybose, o sykiu ir išbandyti telefone atrastą hyperlapse filmavimo funkciją. Beje, turime įtarimą, kad šiaurėje saulė leidžiasi lėčiau – kad gautume nenutrūkstamą vaizdą, teko filmuoti 10 min. (gal iš tiesų filmuoti pradėjome kiek per anksti…). Penktas patarimas: filmuodami stebėkite ne tik gražius vaizdus, bet ir baterijos gyvavimo likučius, ypač jei nepamenate savo PIN kodo. Man jo prisiminti buvo nelemta, tad likusį laiką tikrąją žodžio prasme mano gyvenimas Olesiunde buvo „be ryšio“.
Paskutinę dieną leidome sau nieko neveikti. Mėgavomės saulės spinduliais – trys iš eilės dienos, kai šviečia saulė – prabanga, skaitėme knygas, žurnalus ir, žinoma, gėrėme kavą. Turiu pripažinti, kad šiame krašte galima rasti geros kavos, tai iš tiesų maloniai nustebino ir nudžiugino.
Apibendrinant trijų dienų kelionę, galiu drąsiai teigti, kad Olesiundą tikrai verta aplankyti! Beje, bėgimo nepamiršau – išsiruošiau į keletą ilgųjų bėgimų (long run), tik man, nepratusiam prie įkalnių, buvo ką veikti. Tačiau kai toks oras ir tokia gamta, tai neturi jokios reikšmės.