Jau knygos pavadinimas leidžia įtarti, jog kūrinyje bus liūdesio. Ar jo bus daug, neatskleidžia, bet palieka užuominą apie laimingos pabaigos galimybę. Bet ar taip gali būti?
Kai mąstome, skaitome, kalbame apie 19 amžiaus vidurį, o ypač apie Europos gyvenimą, pirmiausiai įsivaizduojame dalykus, susijusius su I-uoju ir II-uoju pasauliniais karais. Potemių yra daugybė: karas ir jo poveikis žmogaus individui, politiniai ir ekonominiai veiksniai, nulėmę tolesnį pasaulio formavimąsi, postraumatinis periodas, holokaustas, diskriminacija, trėmimai, tam tikrų literatūrinių žanrų gimimas… Būtų galima tęsti ir tęsti. Bet pradėsiu apie Roberto Seethalero knygą „Tabakininkas“.
Keliauti galima daug ir į visas pasaulio šalis (na, beveik į visas). Tik vienos kelionės bus labiau itin populiarios, turistiniais maršrutais, o kitos įdomesnės ir mažiau įprastos. Kelionėms į Afriką netinka nei viena nei kita.
Apie Mariaus Repšio gyvenimo istoriją buvau girdėjęs. Kalbu apie jo kaip aktoriaus gyvenimą bei tamsesnius periodus. Tik nežinojau, kad tai buvo šitaip tamsu ir rimta. Prieš pradėdamas skaityti knygą mąsčiau, kiek joje bus „krasnuchos“. Mat ir aš užaugau šiame Vilniaus rajone. Tikėjausi sužinoti, kokia yra sunki aktorystės pradžia. Bet vietoje to gavau lietuviškąją „Prozako kartos“ dozę. Visai čia pat.