20
Rgs
2018

2018 m. vasaros projektas – trijų vaikinų pasiruošimas Vilniaus maratonui

Šiais metais prisijungiau prie Vilniaus maratono organizuojamos akcijos – priimti į klubą keletą žmonių ir ruošti juos Vilniaus maratonui. Mane labai nudžiugino faktas, kad vos tik paskelbus, kad prie NEKO Runners gali prisijungti 3 asmenys, kurie nori pasiruošti maratonui, tos laisvos 3 vietos kaip man buvo užpildytos.

Mūsų pasiruošimas prasidėjo gan vėlai – birželio mėn. pradžioje. Tad teko kibti į darbus nuo pirmų dienų. Pradžioje norėjau išsiaiškinti keletą dalykų: kokie pas juo greičio rezervai, kaip sugeba “laikyti” krūvį ir kaip “draugauja” su ištverme.

Dabar jums nuobodžiai nerašysiu kiek ir kokių intervalų darėm, kiek buvo nubėgta long run’ų ir pan. Čia parašysiu, o tiksliau padarysiu copy paste pačių vyrukų minčių. Pirmosios mintys buvo parašytos įpusėjus darbui, o antroji dalis jau po Vilniaus maratono.

Beje, kai skaitysite, žinokite, kad aš jų neverčiau taip rašyti ir pats nepridėjau nei vieno žodžio 🙂

 

Mindaugas S. I dalis


Kiekvienam iš mūsų ateina toks metas, kai supranti, jog reikia pagalbos. Trūksta žinių, palaikymo ir tikslingų patarimų. Paskutinį kartą stovint starto koridoriuje prieš ketvirtą maratoną, giliai viduje žinojau, kad išsikelto tikslo nepasieksiu. Bet vis tiek bandžiau (viltis juk miršta paskutinė), tad nieko nuostabaus, kad nepavyko. Todėl pamatęs Vilniaus maratono organizatorių skelbimą apie galimybę prisijungti prie vieno iš klubų ir pasiruošti savo svajonių maratonui, dvejojau mažai – rekomendacijų pasirinkti NEKO buvo apsčiai.

Bėgimas man patinka tuo, kad čia bėgi ne prieš kažką, bet prieš save. Kiekvienas treniruojantis praleistas kilometras turi aiškią greičio, kilometrų ar skausmo išraišką varžybų dieną nepriklausomai nuo pasirinktos distancijos. Ir su kiekvienomis varžybomis mokaisi, kad net ir smulkios detalės – prieš startą pakeistos kojinės ar prieš tris mėnesius praleista treniruotė, turi savo kainą. Tai nėra klaidos tol, kol jos nepradeda kartotis. Dar blogiau pradedi jaustis tada, kai nepaisant visų įdėtų pastangų pusę metų trukusiame pasirengime, starto dieną žinai, kad tam tikros ribos asmeniškai vienas pats neperžengsi. Ir tam pakeisti reikia keisti treniruotes ir nevaidinti didvyrio, nes toks pats žinojimas (ir kančia nepavykus)  kartosis kiekvieną kartą prieš startą.

Praėjus dviem mėnesiams treniruočių su NEKO Runners mano fizinė forma yra geresnė nei bet kada, galiu bėgti toliau ir greičiau, per savaitę renku daugiau kilometrų nei bet kada iki šiol. Nesiginsiu, nuovargis jaučiasi didesnis, bet prie to priprantama. Visgi didžiausias pokytis įvyko tame, kad visos mano treniruotės tapo tikslingomis. Intervalus, fartleką ar kalnus bėgiodavau ir anksčiau, bet tai buvo daugiau intuityvus reikalas. Su Daliumi ir jo parengtais planais tai tapo sąmoningu pasirinkimu. Nors lėti aerobiniai bėgimai nervina iki šiol.

Savo tikslą Vilniaus maratone turiu ir juokais jį vadinu „Mano Šimtmečio Tikslas“.  Ir ar jį įveiksiu žinosiu tik prieš startą rugsėjo 9 dieną.
Mindaugas, 38 metai

Mindaugas S. II dalis

 

Man užtruko keturis maratonus suprasti paprastas tiesas. Ne nubėgtų kilometrų kiekis rengiantis maratonui lemia kaip nubėgsi tuos 42 su trupučiu kilometrus. Svarbiausia, kaip tuos treniruočių kilometrus subėgsi. Kaip pasakė vienas iš “senų” bėgikų – reikia protingų kilometrų. Aišku, paslapčių yra daugiau, kai kurios jų ateina su metais, kai ką sužinai sunkiuoju būdu kartu su nukritusiais nagais, pūslėmis ar nutrintomis iki kraujo vietomis, kurios padoriose kompanijose neminimos.

Todėl penktasis mano maratonas kokybiškai buvo kitoks. Ir to priežastis – tikslingos treniruotės su Neko runners ir treneriu Daliumi. Jei kas nors manęs paklaustų, kaip nubėgti pirmą maratoną savo gyvenime, atsakyčiau, kad eitų treniruotis kartu su klubu, o jei nori tą maratoną nubėgti labai gerai – eiti treniruotis su Daliumi.  Su klubu protingų ir, svarbiausia, tikslingų kilometrų susirinksi pakankamai. O su geru treneriu, gausi patarimų ką ir kada daryti, norint nebandyti klaidų savo kailiu. O jos būna skaudžios fiziškai arba labai skaudžiai kertančios per savimeilę. Per kelis Daliaus treniruočių mėnesius atidirbau ir dar vieną svarbų dalyką ištvermės bėgimui – pasitikėjimą savo jėgomis. T.y. žinojimą, kad be skausmo nebus rezultato. Skamba žiauriai, bet su kilometrais ateina supratimas, kada ir kaip skaudės ir kaip su tuo susitaikyti.

O visa kita – belieka tik bėgti, bėgti daug, bėgti greitai, bėgti intervalus, begti long run’us  ir visa tai daryti kantriai. Tad atėjus dienai X, viskas gausis, jei pasitikėsi savo jėgomis bėgti iki galo rezultatui, kurį išsikėlei.

Vilniaus maratone pasiekiau savo šimtmečio tikslą – subėgau greičiau nei per tris valandas. Nuo šiol mano PB – 2:55:43, visu pusvalandžiu geresnis nei prieš tris mėnesius Kaune. Galima pasakyti ir kitaip – kentėjau lygiai puse valandos mažiau, nei Kaune. O tai yra tikrasis Daliaus treniruočių rezultatas!

Kagi, metas susigalvoti naują bėgimo svajonę 🙂

 

Tautvydas T. I dalis

 

Maratonas man yra didelis reikalas, gyvenime nesu sportavęs tiek, kiek pastaruosius kelerius metus kai pradėjau daugiau mažiau reguliariai bėgioti. Bet 42km vis dar atrodo didelis iššūkis. Ypač kai noriu ne tiesiog iškentėti ir kaip nors nubėgti, bet nubėgti geriausiai, kaip galiu. Todėl kai užsiregistravęs Vilniaus Maratonui pamačiau, kad įvairūs bėgimo klubai žada po kelis žmones paruošti tokiam iššūkiui, jau žinojau, kad pasirinksiu Neko – senokai seku Daliaus blogą ir man patiko jo sisteminis ir viską apimantis požiūris į bėgimą, gilios žinios apie įvairius bėgimo aspektus ir tiesiog super rimtas požiūris į treniruotes.

Treniruočių intensyvumas Neko runners didelis, apskritai ne kartą pats Dalius yra sakęs, kad Neko ne vieta bėgiojantiems keliskart per savaitę, ar ateinantiems tik į treniruotes su juo – nes kiekvienas gauna ir daug namų darbų (atsižvelgiant į tai, kam ruošiesi, kaip sekėsi praėjusiose treniruotėse ir pan.). Jau ir pats ruošdamasis bėgiojau 4 kartus per savaitę, o prisijungęs – stabiliai penkis kartus, iš kurių du – treniruotės vingio parke ar neries pakrantėje. Kilometražas praėjusią savaitę stuktelėjo 100km (šeši kartai), o greičio prasme – dar niekada taip stabliai ir taip greitai nebėgiojau. Nesumušiau tik pusmaratonio rekordo, 5km ir 10km krenta intervalinėse treniruotėse, nes dideja užduodamas tempas ir papildomai motyvuoja bėgimas grupėje. Vienas taip greitai nesugebėčiau, bet kartais, kai sunku, tiesiog seki paskui grupę ir stengiesi neatsilikti.

Norėjau maratoną nubėgti padoriai. Bet dabar jau galvoju, kaip suvaldyti bekylančias ambicijas 🙂 Matyti tokį progresą, vos per gerą mėnesį, yra didelis komplimentas treneriui. Nekantriai laukiu rugsėjo, susitiksim kažkur trasoje 🙂

 

Tautvydas T. II dalis

 

Maratonas buvo labai stiprus potyris, su niekuo nesulyginčiau 🙂 Ilgai tam ruošiausi, vykdžiau programą, ir paskutinę savaitę jaučiausi tam pasiruošęs. Jau buvau prabėgęs ilgas distancijas, kai jau kilometrų iki maratono nedaug buvo likę, ir buvau bėgęs greitai. Reikėjo tik viską atlikti tuo pačiu metu. Jaučiausi pasiruošęs labiau nei bet kada, ir turėjau maratono planą. Dalius patarė kokiais papildais pagerinti organizmo veiklą, paskutinė savaitė iki bėgimo buvo ramesnė, tad kojos buvo šviežios.

Maratono dieną viskas vyko kaip suplanuota, gal net kiek geriau, nei suplanuota – pakeliui pagerinau savo pusmaratonio rekordą. Bet tikrai sunku buvo, ir ypač nuo 32km kiekvienas kilometras jau buvo kančia, vis didesnė ir didesnė, bet įveikiama 🙂 Distanciją baigiau per 3 val. 9 min., kuo esu pilnai patenkintas – prieš pradedant treniruotes tikrai neįsivaizdavau, kad galiu taip greitai bėgti (ir dar nenumirti kirtus finišo liniją, neprisidaryti traumų ar dar ko). Žinant, kad mano rimtas pasiruošimas šiam rezultatui truko vos kiek daugiau nei porą mėnesių, manau turėdamas daugiau laiko Dalius iš bet ko padarytų stiprų bėgiką 🙂

Pabaigai, ką norėčiau patarti planuojantiems – tai būtinai ruoštis su treneriu. Manau, kad tik dėl to pasiekiau tokį rezultatą be traumų ir jau galvoju apie kitus bėgimo iššūkius, o ne atsižegnojau maratonų visam laikui!

 

Mindaugas Z. I dalis

 

Esu labai šviežias bėgikas, kuris per trumpą laiką norėjo padaryti (per)daug. Jau vienose iš pirmųjų varžybų atkreipiau dėmesį į mane lenkiančius mėlynus NEKO marškinėlius. Greitai atsirado mintis įveikti maratoną. Sporte turiu nemažai patirties, todėl galvojau ruoštis vienas, bet labai apsidžiaugiau pamatęs Vilniaus maratono akciją bėgimui ruoštis su bėgimo klubais. Nieko negalvojęs susisiekiau su NEKO.
Iškart buvau nustebęs. Negalvojau, kad treniruotės gali būti tokios įvairios ir įdomios. Nuo pirmos treniruotės buvo tikrai sunku, bet visada grįždavau namo šypsodamasis. Mėgaujuosi įvairove, dar prieš treniruotę vis žiūriu ar neatnaujintas būsimos treniruotės planas, nes nekantrauju sužinoti, kas manęs laukia.
Džiaugiuosi sutikęs žmogų, trenerį, kuriam rūpiu, kuris klausia apie mano savijautą, kuris pataria įvairiais klausimais, kuriam visada galima parašyti. Džiaugiuosi ir būdamas kartu su sukurta bendruomene, kurią sudaro labai puikūs žmonės, labai smagu bėgti kartu ir padėti sutaupyti vieną kitą sekundę treniruočių metu. Esu patenkintas savo progresu, pagilintomis žiniomis apie sportą ir užimtumu, kurį gaunu. Laukiu maratono!

 

Mindaugas Z. II dalis

Praėjo dvi dienos nuo maratono įveikimo, o aš stebiuosi, kaip mano kūnas galėjo atlaikyti tokį didžiulį krūvį ir esu pakankamai energingas. Taip, viską skauda, bet tikėjausi daug prastesnės situacijos. Dabar ramia galva galiu pasakyti, kad džiaugiuosi tuo, ką pavyko pasiekti.

Man labai pasisekė, kad dar būdamas žalias patekau į reikiamas rankas, kurios mane nukreipė teisinga linkme. Rezultatas, kuris, mano nuomone, puikus, neatspindi to, ką gavau per treniruotes. Nuo pat pradžių jaučiausi nesmagiai, nes ir treniruočių metu, ir po jų daug klausdavau trenerio patarimų, aprašydavau savijautą. Gaudavau aiškius nurodymus, kurie, kaip rodo rezultatas, buvo labai efektyvūs. Per treniruotes stebėjausi kolegų tempais ir norėjau skristi kaip jie. Esu su maža patirtimi, todėl pasiruošimo procesas buvo labai varginantis ir sudėtingas, bet aklai pasitikėjau ir vykdžiau nurodymus. Varžybų dieną jaučiausi pasitikintis savimi ir mėgaudamasis bėgimu įveikiau distanciją. Nesakau, kad bėgti buvo lengva, buvo kančia, bet to ir tikėjausi ir ramiai tą skausmą išgyvenau. Dabar esu laimingas, nes sugebėjau tai padaryti puikiu tempu, bei labai dėkingas treneriui, kuris tiek daug dėl manęs padarė. Ačiū.

P.S. maratonas per 3:06

Dabar aš galiu tik reziumuoti, kad reikia būtina siekti savo tikslų ir nebijoti paprašyti pagalbos, kai jos reikia 🙂 Aš esu labai dėkingas vaikinams už pasitikėjimą ir tikiuosi, kad visos tos sunkios treniruotės tikrai atsipirko!

 

P e a c e


Nuotr. Photography by rokas