Mano kelias tikslo link – prabėgti 10 km greičiau nei per 30 min. niekur nedingo. Jis gyvena manyje, kartais nuodydamas kraują nepasitikėjimo savimi virusu, o kartais uždegantis kraują taip stipriai, kad net Atakamos dykuma palyginti su manimi būtų šalta.
Paskutinis mano įrašas buvo apie varžybas Škotijoje. Deja, tos varžybos man atsiliepė skaudžiai (jose dalyvavau sirgdamas) – po jų atkritau beveik 3 savaitėms. Būdavo dienų, kai jau atrodė, kad jau viskas – pasveikau, ir tada vėl pakirsdavo. Patikėkite, not fun at all. Galiausiai pasigavau sinusitą, kurio iki šios akimirkos iki galo neatsikračiau (įkyrus bjaurybė, kažkuo panašus į kaimyną, kuris sekmadienio rytais gręžia sienas).
Tačiau manęs taip lengvai nepalauš įvairūs peršalimai ir virusai. Ir štai, vualia, jau dvi savaites kaip lekioju Vingio parko takais, Neries kratine (nors dalis jos, deja, bet jau apsemta) ir kartais manieže. Žinoma, dar nesijaučiu atsigavęs 100%, bet jaučiuosi gan gerai ir tikiu, kad varžybose (gruodžio mėn.) sugebėsiu bėgti greičiau nei Škotijoje.
Per šias kelias savaites surinkau 200 km, daugiau kilometrų neleido surinkti darbai, savijauta ir kartais tobulai nesmagus lietingas oras.
Vienas iš labiausiai įsiminusių darbų buvo fartlekas: 10 serijų po 2 min. fast run per 1 min. easy run. Nežinau, kaip jums, bet man tokie darbai praeina greitai ir neskausmingai. Kapoji sau kelias minutes daug negalvodamas ir tiek 😀 Kalbant apie tokio pobūdžio fartlekus, aš visuomet traktuoju, kad tokio pobūdžio darbai turi būti daromi iš laisvumo, atsižvelgiant į tos dienos savijautą. Bandyti išspausti tam tikrą pace ar kažką pan. per tokio pobūdžio darbą yra ne mano stilius. Įdomu, kaip jūs darote (?)
Dar vienas darbelis, įsiminęs ne dėl pačių linksmiausių aplinkybių, buvo intervalai. Dariau 4 serijas po 10 min. Labai norėjosi bėgti kaip įmanoma laisviau, kas gan neblogai gavosi pirmoje serijoje, kai pace buvo apie 3:30. Tačiau antra serija, kuri pagal mane, turėjo būti greitesnė, pavirto į visišką fiasko. Pirma serija buvo į vieną pusę palei Nerį, o kita atgal, o va ten škvalinis vėjas smogė kaip reikalas. Galbūt jis nebuvo pats stipriausias, bet kaip tyčia tą rytą buvo pirmasis mini šaltukas ir tikrąją to žodžio prasme, vėjas mane perpūtė kiaurai. Nepratęs prie šalčio, nesugebėjau bėgti greičiau nei 3:40. Vienintelis dalykas, kuris vėliau mane guodė, kad 3ia serija buvo greičiausia (pace apie 3:20), o žinodamas, ko laukti ketvirtoje serijoje susikaupiau ir pavyko išspausti 3:30. Vienintelis minusas, kad ta treniruotė man kainavo daug daugiau jėgų nei buvo suplanuota.
Pati įdomiausia treniruotė per šias savaites buvo sprintas. Nedariau nieko panašaus jau keletą metų ir štai boom, bėgiojau po 200 m per 30-28 s. Tą dieną skraidžiojau pagautas euforijos, bet po to teko skaudžiai sumokėti. Mano raumenynas, seniai nematęs tokio darbo, maudė, skaudėjo, tempė dar tris dienas po to ir tai turėjo įtakos likusioms dienoms. Teko šiek tiek sumažinti krūvį ir nuimti keletą treniruočių ir iš numatyto skaidyto tempo run, viso labo gavosi tik greitas krosas. Tai mane privertė susimąstyti, kad vis gi mano fizinis pasiruošimas yra (tiksliau būtų sakyti nėra) tragiškas.
Dabar galiu drąsiai prisipažinti, kad per šią vasarą reikėjo išimti kelias lengvas bėgimo treniruotes ir jas pakeisti spec. fiziniu. Labai gerai jaučiu, kaip mano raumenynas tiesiog nesugeba pavežti krūvio. Todėl reikia daugiau laiko atsistatymui, atsiranda keistų skausmų ir tempimų. Žinoma, šiame sezone, dviračio per naują neatrasiu, bet dabar gerai žinau, kas yra pagrindinis mano stabdis tobulėjimui.
Reziumė. Iki paskutinių šio sezono varžybų liko mėnuo. Per likusį laiką bandysiu kuo įmanoma kompaktiškiau suspausti treniruotes, kad krūvis nebūtų per didelis ir žinoma, visą dėmesį skirsiu hard core intervalinėms treniruotėms, kurios turėtų mane “išvežti”. Na, o po to jau reikės atsigauti ir pradėti “statyti” savo kūną nuo pamatų.
P.S. Mano požiūris toks, kuo arčiau priartėsiu prie 30 min. per šį sezoną, tuo mažiau reikės nuimti sekundžių nuo pace’o kitame. Tikiuosi, kad ši taktika pasiteisins 😀